Broliai Kostas ir Jonas Jezerskai

Te nenueina užmarštin tie, kurie pirmieji kovėsi už Lietuvos nepriklausomybę!

Prienų senosiose kapinėse yra išlikęs tik vienas Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio kryžius. Praėjusiais metais Lietuvos kario savanorio Jono Jezersko kapas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Kario savanorio medalis.

Lietuvos Vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. atsišaukime „Lietuvos piliečiai“ kvietė vyrus stoti į jaunos atsikūrusios valstybės krašto apsaugą ir paskelbė įstojusiųjų garantijas: savanoriai bus aprūpinti žeme, šeimos kas mėnesį gaus 50 markių pašalpas. Valstybė buvo tokia neturtinga ir nepasiruošusi kariuomenės kūrimui, kad į kariuomenę stoję savanoriai gaudavo tik kepurę, diržą, tautiškų spalvų trikampį ant kairės rankovės. Uniformas gavo tik po kelių mėnesių (iš pradžių dėvėjo savus drabužius).
Kas skatino jaunuolius tapti savanoriais: pažadėtas žemės gabalėlis ar patriotizmas? Dažnai žmogaus ekstremalių poelgių šaknų ieškoma jo šeimoje. Šiame pasakojime ir apžvelgsiu vienos šeimos, netekusios dviejų sūnų, istoriją.
Bajoras Antanas Jezerskas (1772–1828) su žmona Rozalija Ona Biedrzycka (1782–1842) į Prienus atvyko su sūnumi Tadu ir dukra Paulina. Trečias jų vaikas – sūnus Napoleonas Liudvikas gimė Prienuose 1808-10-12. Vaikas pakrikštytas naujojo Europos užkariautojo vardu, teikusio vilties išsivaduoti iš carinės Rusijos jungo. Tai pirmasis Jezerskų paminėjimas Prienų bažnytinėse knygose. Mus labiausiai domina jauniausias Jezerskų sūnus Karolis Julijonas, gimęs 1815-05-06, kadangi būtent jo du anūkai 1919 m. ir taps krašto apsaugos savanoriais.

Savanorio Jono Jezersko kapas Prienų senosiose kapinėse.

Dėl Napoleono užkariavimų mūsų Užnemunė, dabartinė Marijampolės apskritis ir dalis Alytaus bei Kauno apskričių prancūzų valdžioje atsidūrė jau 1807 m., o nuo 1808 m. šioje vietovėje įsigaliojo Napoleono kodeksas, panaikinęs baudžiavą, užtikrinęs piliečių teises ir panaikinęs luomų sistemą. Nuo tada bažnytinėse metrikose kilmingieji patapo šeimininkais, daržininkais arba buvo nurodomos jų užimamos pareigos, jei tokias turėjo. Iš įpročio ar pagarbos kilmingiems ponams kunigas 1815 m. gimusio sūnaus Karolio krikšto metrikoje Jezerskus įrašė su GD prie pavardės (Generosus Dominus – kilmingas ponas).
Vyriausias sūnus Tadas vedė Marijoną Makionytę, duktė Paulina ištekėjo už šviesiausiojo pono Jono Tyrbach, Napoleonas Liudvikas vedė Oną Karpinskaitę, o Karolis Julijonas 1844 m. vedė Teklę Rimkevičiūtę ir tų pačių metų liepą porai gimė pirmoji duktė – Liudvika Pranciška, po jos gimė sūnus Aleksandras Kazimieras ir Jonas, o 1856 m. – sūnus Juozapas. Vaikų tėvas Karolis Jezerskas ir jo svainis Jonas Tyrbach tuo metu dirbo Prienų policininkais. Jei Karolio ir Teklės vaikai augo sveiki, tai Tyrbach visa šeima (abu tėvai ir trys vaikai) 1835–1839 m. bėgyje mirė. Deja, tuo metu bažnytinėse knygose dar nerašydavo mirties priežasties.
Karolio jauniausias sūnus Juozapas gavo išsilavinimą, įstojo į carinės Rusijos armiją ir išsitarnavo iki vyresniojo karininko laipsnio. 1885-02-03 iš Molėtų, kuriuose gyveno 29 m. atsargos feldfebelis Juozapas Jezerskas atvyko tėviškėn ir vedė prienietę Viktoriją Svetavičiūtę, 23 m. merginą. Jeigu Juozapo motina Viktorija, našlė, pristatoma kaip „daržininkė“, tai Viktorijos tėvai Pranciškus ir Ona Savickaitė Svetavičiai buvo, matomai, turtingesni ir įrašyti kaip „šeimininkai“. Kur išvyko gyventi po vestuvių Juozapas su Viktorija, nepavyko nustatyti, bet Prienuose negimė nė vienas iš septynių jų vaikų. Pačioje XIX a. pabaigoje šeima apsigyveno Suvalkų gubernijos, Vygrių parapijos žvejų kaimelyje Tartak, kur jau seniau buvo įsikūręs Juozapo brolis Jonas. Tartak kaime ir gimė du jauniausieji valstybinio vyno kiosko prižiūrėtojo Juozapo ir Viktorijos Jezerskų vaikai Konstantinas (1899-03-11) ir Jonas (1901-06-24). Abu šie jaunuoliai ir išėjo savanoriais 1919 m. pradžioje į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Konstantinas mirė 1921-12-22 Kauno karo ligoninėje nuo smegenų uždegimo, o Jonas mirė 1922-04-04 Prienuose nuo nenustatytos ligos (taip įrašyta jų mirties metrikose). Tiesa, abiejų brolių, palaidotų keturių mėnesių bėgyje Prienų senosiose kapinėse, mirties įrašų nei Prienų, nei Kauno šv. Kryžiaus bažnyčios, kurioje registravo karo ligoninėje mirusius kariškius, knygose nėra.

Jono ir Kosto senelio Karolio Julijono Jezersko krikštas Prienų RKB 1815 m.

Tik vyriausybei nutarus savanorius apdovanoti medaliais, buvo paprašyta motinos pristatyti jų mirties metrikas. 1929 m. pabaigoje kunigas ir įrašė jų mirties faktą.
Savanorių medalis įsteigtas 1928 m. vasario 27 d. kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės atminti. Jis buvo duodamas visiems 1918–1920 m. į kariuomenės tarnybą stojusiems savanoriams. Apdovanojimo liudijimai broliams Jezerskams išduoti 1930-12-15 ir įteikti motinai Viktorijai. Praėjus mėnesiui po įsako apie savanorių medalių paskyrimą broliams, ir galbūt tą dieną, kai medaliai buvo įteikti, 1931 m. sausio 21 d. motinai sustojo širdis. Atgulė Viktorija šalia savo vaikų senosiose kapinėse, palikdama keturis sūnus: Antaną, Juozapą ir Dominyką bei dvi dukras: Bronislavą ir Prancišką.
1927 m. krašto apsaugos ministro įsakymu buvo patvirtintas tipinio betono kryžiaus modelis. Jį sukūrė skulptorius Antanas Aleksandravičius ir dailininkas Adomas Varnas. Kryžiai žymėjo žuvusių Lietuvos karių kapus. Daugiausia tuo rūpinosi visuomeninės organizacijos. Nežinia kodėl toks kryžius pastatytas tik Jonui Jezerskui, tačiau atidesnis žvilgsnis pastebės, kad kryžius stovi tarp dviejų vos beįžiūrimų kauburėlių.

Janina Leonavičienė

Šaltiniai: dr. Ričardas Čepas, Vilius Kavaliauskas. Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923). „Versmės“ leidykla. 2017 m.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vytautas Voveris, Savanoriai kūrėjai;
Jonas Rudokas, Napoleonas Lietuvoje, veidas.lt, 2012 07 01;
Lietuvos kario savanorio Jono Jezersko kapas, Kultūros vertybių registras, Unikalus objekto kodas 48803;
Prienų RKB metrikinės knygos (1808-1939) LVIA f 3006, f 1743;
Akta stanu cyvilnego parafii rzymskokatol. w Wigrach (1899) f. 63, ap. 167, b. 94, nr.43. l. 8;
Akta stanu cyvil. parafii rzymskokatol. w Wigrach (1901) f. 63, ap. 167, b. 97, nr.82. l. 12;
Staliūnas, Žuvusiųjų karių kultas tarpukario Lietuvoje, pdf, l. 120-132.