Drožėjų rankų darbas prieš masinę gamybą: ar yra ateitis?

Tautodailininkų sąjunga, atgaivindama atskirų sekcijų sueigų tradiciją, vasario 8 dieną Kauno regiono medžio drožėjus pakvietė į Prienų amatų centrą, kuris, kaip pastebėjo Kauno bendrijos pirmininkė Birutė Račkaitienė, yra geriausia vieta susiburti medžio meistrams.

Apie problemas ir šių dienų iššūkius kartu su medžio meistrais diskutavo Tautodailininkų sąjungos pirmininkas J. Rudzinskas.

Sueigos metu medžio sekcijos nariai kartu su Birute Račkaitiene ir Tautodailininkų sąjungos pirmininku Jonu Rudzinsku diskutavo apie problemas, dalijosi patirtimi, aptarė bendradarbiavimo galimybes. Pasiklausyti, kuo gyvena ir su kokiomis problemomis susiduria drožėjai, į Prienus atvyko ir profesorius Libertas Klimka bei Seimo narė Jūratė Zailskienė. Ir, kaip parodė diskusija, problemų tikrai netrūksta, mat šiais laikais savo amato meistrams tenka konkuruoti su kur kas pigesne masine gamyba ir moderniomis technologijomis, kurios leidžia greitai ir pigiai atkurti tradicinius dizainus.
Prof. L. Klimkos teigimu, liūdna, jog sovietmečiu praradę dalį savo išskirtinumo, mes iki šiol didžiajai daliai visuomenės negalime įrodyti, kad tautodailė – tai mūsų didžioji vertė. Pačių drožėjų pastebėjimu, čia pavyzdį galėtų parodyti valstybė, tačiau jos dėmesys tautodailininkams šiuo metu – menkas.

Sueiga pradėta lietuviška gegužine.

Tiesa, pertraukėlės metu kalbinti liaudies meistrai atkreipia dėmesį, jog žmonių, kurie vertina rankų darbą, taip pat yra, ir, kaip sako žymus Raseinių krašto kryždirbys Ričardas Ramanauskas, ir šiais laikais žmonėms visko reikia, o spręstinų problemų visuomet buvo ir bus. Beveik penkis dešimtmečius liaudies meistru (taip save vadina pats drožėjas, – aut. p.) dirbantis Ričardas teigia niekuomet nesigailėjęs pasirinkto kelio, o paklaustas, ar šiais laikais galima pragyventi iš šio amato, Ričardas sako, jog pragyventi tikrai galima, bet, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, viskas priklauso nuo tavo poreikių. „Bet kuris nuosekliai daromas darbas duoda rezultatų, reikia tik daug įdirbio“, – įsitikinęs drožėjas.
Tautodailininkas Vidas Cikana iš medžio taip pat kuria bemaž pusę amžiaus, o jo darbai puošia bažnyčių šventorius ir kitas viešąsias erdves visoje Lietuvoje. V. Cikano rankoms paklūsta ne tik medis, bet ir akmuo, metalas ir netgi teptukas. „Mano darbai turi paklausą“, – atvirai sako V. Cikana. Tiesa, kūrėjas pastebi, jog, norint uždirbti, reikia ir daug dirbti bei nuolat tobulinti savo įgūdžius, tad savo darbui skulptorius skiria daug laiko. Beje, šio kūrėjo iniciatyva ankstesnių laikų didybę atgavo ir Zyplių dvaras, kuriame ir šiandien organizuojami V. Cikano inicijuoti tautodailininkų plenerai bei parodos.
Susitikimo metu Prienų amatų centro šeimininkas Algimantas Sakalauskas taip pat kėlė klausimą, kaip šiais laikais tautodaile sudominti jaunimą. Tačiau, kaip parodė diskusija, problema yra kur kas gilesnė, mat, pasak Ramutės Milušauskienės, mokyklose greitai gali nebelikti technologijų pamokų, mat ugdymo įstaigoms labai trūksta technologijų mokytojų, o kaimo mokyklose jų beveik neliko. Kol kas vienintelė matoma alternatyva supažindinti jaunąją kartą su amatais – tai edukacijos, kurių paklausa, panašu, vis didėja, nes, kaip pastebėjo A. Sakalauskas, į Prienų amatų centrą mokinių grupės atvyksta ir iš Kauno, ir iš kitų miestų.
Tiesa, jauniausias sueigos dalyvis penkiolikmetis Tomas Grybauskas iš Birštono tiki drožybos amato perspektyvomis. Ir nors T. Grybauskas – dar tik pradedantysis drožėjas, iš savo hobio jam jau pavyksta ir užsidirbti. „Drožyba susidomėjau, kai man buvo 12 metų, mokykloje ir greitai supratau, kad man neblogai sekasi. Pirmąjį savo darbą išdrožiau močiutei, o kai pradėjau savo darbus reklamuoti, atsirado ir daugiau norinčiųjų juos įsigyti“, – „Gyvenimui“ pasakojo jaunasis drožėjas. Šiuo metu Tomas mokosi 9 klasėje ir jau pradeda brandinti ateities planus. Tiesa, gimnazistas dar nėra tvirtai apsisprendęs, ar ateityje drožybą pasiliks tik kaip hobį, tačiau jaunuolis tiki, jog, daug dirbant, skiriant laiko reklamai, iš šio amato galima oriai gyventi.
Rimantė Jančauskaitė