Tai gerai ar blogai, kad mūsų kalba sena?

Tokį klausimą LRT laidoje „Neišspręsti istorijos ginčai“ iškėlė profesorius Alfredas Bumblauskas, tarsi pamėtėdamas mintį, jog nėra ko didžiuotis savo kalba, nes ilgai gyvenome be rašto. O gal vis tik yra? Gal teisus filosofas Antanas Maceina, sakydamas, jog „žmogaus pasaulis yra toks, kokia yra jo kalba“. Galime pasidžiaugti, kad protėviai buvo turtingi, nes mūsų žodynui net dvidešimties tomų prireikė. O kiek dar žodžių neužrašytų liko.
Sausio 31-ąją sukako 30 metų nuo Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo priėmimo. Deja, negalime sakyti, jog tik į gera per tą laiką pasikeitė ne tik kalba – ir mūsų pasaulis. Norisi susigūžti girdint grubią neslepiamų patyčių, pašaipų kalbą, viešai skambančius keiksmažodžius, be jokio reikalo brukamas svetimybes. Šiandienai tarsi nebetinka mūsų kalba, nes ji atspindi mylintį, jaukų, saugų ir visai gyvybei pagarbų pasaulį, kur ne tik mažiausias upokšnis, bet ir menkiausia žolė turi savo vardą, kur vienas paukštis gieda, kitas čiulba, trečias kleketuoja, ketvirtas ūbauja, o žemė pavasariu alsuoja, Ir sunku suskaičiuoti žodžius, kuriais motiną vadiname.
Jei kalba būtų tik bendravimo įrankis, nekiltų klausimas, gerai ar blogai, kad ji sena. Keistume, tobulintume ir kaip kokį buities rakandą savo patogumui vis iš naujo pritaikytume. Bet ji – ne vien įrankis, todėl ir kalbos kaitą pateisinant norisi ją branginti, saugoti ir be atvangos kartoti, jog ne kalbos grožis svarbu (dėl to visada galima ginčytis), o jos gyvastis, jos gebėjimas atrakinti praeitį, atverti laiko patikrintus stiprybės, išminties, žmogiškumo klodus. Kad turėtume į ką atsiremti, iš ko pasimokyti.
Leiskime savo senai kalbai jaustis išdidžiai – neišmatuojamos jos galios tverti ir byloti pasaulį, kur jauku, kur paprasčiausiai gera būti, nes čia ir mūsų, ir kalbos namai.
Genovaitė

Audronės Šidiskienės nuotrauka