„Su pagarba neišgyventai praeičiai: giminės ir šeimos atmintis išlieka per kartas“ (II dalis)

„Susidomėjimą Prienų miesto ir 20 a. pradžioje jame žinomos šeimos istorija man įskiepijo mama Alina Olšauskaitė-Šidiškienė, išsaugojusi dalį išlikusio giminės archyvo. Dirbdama Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje, ji turėjo prieigą prie įvairių archyvų, todėl dokumentas prie dokumento surinko medžiagą, susijusią su Prienuose gyvenusiais savo proseneliais Rudzevičiais, seneliais Olšauskais, tėvu, žinomu Lietuvos meteorologu Steponu Raimundu Olšausku, ir dėde Konstantinu, kuris tarpukariu dukart ėjo Prienų miesto burmistro pareigas,“ – 2024 m. rugsėjo 18 d. „Gyvenimo“ laikraščio nr. 68, str. „Su pagarba neišgyventai praeičiai: giminės ir šeimos atmintis išlieka per kartas“ (I dalis) spausdintą pasakojimą apie žymiausius savo giminės atstovus tęsia prieš kelerius metus Prienuose įsikūrusi Marija Šidiškytė-Chomskienė. Po mamos mirties jai teko pareiga pasirūpinti šeimos archyvu, ir Marija priėmė sprendimą jį perduoti į Vrublevskių bibliotekos Vilniuje dokumentų fondą saugojimui.

„Man tai savotiškas buvusių kartų įpareigojimas byloti, pripildyti kolektyvinę sąmonę tomis patirtimis, kurios rodo pavyzdį, kaip reikia nepasiduoti blogiui. Pagarba ir dėkingumas protėviams, kūrusiems tą derlingą substratą,  kuriame mes galime dabar klestėti, yra labai svarbūs. Jeigu gyvename nejausdami dėkingumo, tampame nelaimingi ir negalintys kurti gėrio,“ – Marija Šidiškytė-Chomskienė atskleidžia, kodėl patikėjo savo giminės ir šeimos istorijas platesnei Lietuvos ir Prienų istorijos sklaidai.

Senelius pažino iš mamos ir jų amžininkų pasakojimų

– Savo senelį iš mamos pusės Steponą Olšauską pažinau iš jos pasakojimų. Jis mirė, kai buvau vos kelių mėnesių amžiaus, tik vyresnis mano brolis Andrius jį dar atsimena. Turiu Archyvo gatvėje veikusios Meteorologinės stoties fotografiją – šiame pastate senelis dirbo ir gyveno, jame gimė ir mano mama. Tai buvo gražus medinis pastatas su drožinėtais ornamentais. Esu ten vaikštinėjusi. Dabar šis pastatas nugriautas, vietoj jo pastatytas daugiabutis,“ – pradėjo pasakojimą apie savo senelius M. Šidiškytė-Chomskienė.

– Kiek girdėjau, senelis buvo gero charakterio, būdamas penkerių metukų jis neteko tėvo, matė vargo, tad išliko paprastas, mėgo bendrauti su žmonėmis. Kurį laiką vaikščiojau pas mamos kartos stomatologę, kuri mano senelį minėdavo geru žodžiu. Už atjautą jį mylėjo ir Emilija, šeimai ištikimai patarnavusi moteris, kurią jis išmokė skaityti ir rašyti. Kai senelis mirė, ji liko gyventi su močiute Liucija Ciemnolonskaite-Olšauskiene (1895 – 1965), – tęsia pasakojimą pašnekovė.
Jos teigimu, senelis į žmonas buvo paėmęs žinomo Kauno advokato Kajetono Ciemnolonskio dukrą. Su būsima žmona Steponas Olšauskas susipažino dar besimokydamas Kauno gimnazijoje ir įsimylėjo ją.
– Pirmojo pasaulinio karo audros juos išskyrė, tačiau, iš Rusijos sugrįžęs į Lietuvą, jau turėdamas gerą tarnybą, 1924 metais ją vedė, jungtuvės įvyko Karmelitų (Kauno Šv. Kryžiaus) bažnyčioje. Išlikęs tai patvirtinantis bažnyčios išrašas. Kiek girdėjau, močiutė Liucija buvo išlaidi, mėgo puošniai rengtis, kaip tikra Kauno ponia lakavo nagus, rūkė cigaretes, bet vyras ją labai mylėjo ir gerbė. Kartu jie – ir turte, ir varge – pragyveno iki pat senelio mirties 1959 metais. Senelė mirė po šešerių metų,– vaikaitė Marija pasidalina Stepono Olšausko asmeninio gyvenimo detalėmis.
Stepono Olšausko uošvis Kajetonas Ciemnolonskis buvo žinomas to meto advokatas, Lietuvių apšvietimo draugijos „Saulė“ steigimo signataras, pasirašęs draugijos įstatus (www.epaveldas.lt). Savo bylose jis neretai atstovaudavo ir darbininkų reikalams.

Kajetonas artimai bičiuliavosi su kompozitoriumi, vargonininku, pedagogu ir choro dirigentu Juozu Naujaliu, juos siejo meilė muzikai, bendravo ir jų šeimos. Galbūt dėl šios priežasties kompozitorius (mirė 1934 m.) savo testamento vykdytoju pasirinko būtent Steponą Olšauską. Pasak Marijos Chomskienės, tęsiant tradiciją, kiekvienais metais per Vėlines, Petrašiūnų kapinėse lankydami Ciemnolonskių-Olšauskų-Griškienės kapavietę, šeimos nariai uždega žvakelę ir ant Juozo Naujalio kapo.
M.Šidiškytė-Chomskienė iš artimųjų papasakotų istorijų savo atmintyje susidarė fragmentišką senelio vaizdą. Todėl asmeninį pasakojimą apie Steponą Olšauską – vieną pirmųjų Lietuvos meteorologų, mokslinės klimatologijos pradininkų Lietuvoje, stebėjimų tinklo gaivintoją bei daugelio meteorologijos įstaigų organizatorių – papildo faktai iš jo užrašytos autobiografijos (originalas saugomas Vrublevskių bibliotekoje), dukros Alinos Olšauskaitės-Šidiškienės rašytiniai prisiminimai, šeimos archyvo dokumentai, kita viešai prieinama medžiaga.

Iš gimtųjų Prienų – siekti mokslo ir karjeros
Steponas Raimundas Olšauskas gimė 1892 m. rugpjūčio 31 d. Prienuose, vienturtės Stefanijos Rudzevičiūtės-Olšauskienės ir liaudies mokytojo Kosto Olšausko šeimoje. Iš

išlikusio Prienuose valdyto turto aprašo galima daryti išvadą, kad su šeima jis gyveno Revuonos g., 3/4 numeriu pažymėtame name. Kadangi jo motina anksti liko našle su keturiais vaikais, gavusi tėvo Napoleono Rudzevičiaus paramą, ji persikraustė gyventi į Kauną, kad vaikai turėtų geresnes galimybes lavintis. Steponas mokėsi Kauno gimnazijoje, kurią baigė 1912 metais. Tais pačiais įstojo į Maskvos universitetą, Fizikos-matematikos fakultetą, kuriame studijavo iki 1917 m.
Neturėdamas lėšų pragyvenimui, jis grodavo smuiku Maskvos kino teatruose, kur buvo rodomas nebylus kinas, papildomai užsidirbdavo, kaip korepetitorius. Įvairiose Maskvos įstaigose dirbo sąskaitininku, buhalteriu, kontrolieriumi, instruktoriumi. Papildomai baigė tris Maskvos kelių instituto kursus. 1921 metais persikėlė į Petrogradą, kur gyveno nuo Pirmojo pasaulinio karo į Rusiją pasitraukusios jo motina ir sesuo Marija. Vienerius metus dirbo Lietuvos konsulate sekretoriumi. 1923 metų vasario mėnesį, gavęs Lietuvos pilietybės „opciją“, jis grįžo į Lietuvą, kur buvo paskirtas Kauno meteorologijos stoties direktoriumi, aktyviai įsitraukė į organizacinį ir mokslinį darbą.

Visą gyvenimą atidavė meteorologijai

S. Olšausko pastangomis išplėsta stotis buvo pavadinta Centrine meteorologijos stotimi, kuriai vadovaujant Lietuvoje buvo steigiamos naujos ir tobulinamos veikiančios stotys, jos buvo aprūpinamos reikalingais prietaisais, ruošiami stebėtojai. S. Olšauskas šioje srityje parodė didelį sumanumą, entuziazmą ir kūrybingumą. 1923 m. dienraštyje „Lietuva“ jis kreipėsi į visuomenę, prašydamas atsiliepti tuos, kurie turi meteorologinių prietaisų, senų užrašų ar literatūros. Paruošė meteorologinių stebėjimų instrukciją.
Nuo 1926 m. ši stotis reorganizuota į Meteorologijos biurą, Steponas Olšauskas ėjo vedėjo, o nuo 1938 m. – naujo Klimatologijos instituto vyr. asistento ir direktoriaus pareigas. 1924–1936 m. S. Olšauskas lygiagrečiai dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos–matematikos fakulteto Geofizikos bei meteorologijos katedroje jaunesniuoju, o vėliau – vyresniuoju asistentu. Už svarius darbo nuopelnus Lietuvai Respublikos prezidentas S. Olšauską 1934 m. apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino garbės ženklu.

M. Šidiškytė-Chomskienė teigia, kad darbo reikalais jos senelis lankėsi Vokietijoje, kur įsigijo meteorologinių prietaisų. 1929 metais dalyvavo pasaulinėje klimatologų konferencijoje Danijoje. Apie tai liudija tarp asmeninių jo daiktų rastas kviestinių pietų meniu ir kiti su kelione susiję dokumentai bei jo, žingsniuojančio gatve Kopenhagoje, nuotrauka.
– Koks tai buvo gyvybingas besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos piliečio, gimusio dar 19 amžiaus pabaigoje, dar po carinės imperijos letena, proveržis! Rusijos imperijos pakraštyje, Prienuose, gimęs vargo vaikas turėjo jėgos siekti (ir pasiekti) mokslo, žinių bei jų dėka kurti nepriklausomą Tėvynę. Ar ne stebuklinė pasaka? – svarsto pašnekovė.
Karo metais S.Olšauskas, dirbdamas Klimatologijos instituto direktoriumi, tvarkė ir tyrė Lietuvos klimatologijos medžiagą, išsaugojo vertingą meteorologijos archyvą. Pokario laikotarpiu jis dirbo Kauno geofizikos observatorijoje Meteorologijos ir klimato skyriaus viršininku, vėliau – observatorijos direktoriumi. Observatorijai 1956 m. keliantis į Vilnių, S. Olšauskas pasiliko Kaune, kur gyveno jo šeima. Ten toliau dirbo Kauno agrometeorologijos stotyje inžinieriumi.

Remiantis S.Olšausko dukros Alinos Olšauskaitės-Šidiškienės prisiminimais, „meteorologijos mokslui tėvelis paskyrė visas savo jėgas ir laiką, neišskiriant laisvalaikio. Jam tai buvo darbas ir hobis. Tik pabudęs iš miego, jis praverdavo langines ir stebėdavo dangų, debesis, tikrino orų prognozę. Parėjęs iš darbo, truputį numigdavo, ir vakare, nurimus šurmuliui, sėsdavo prie darbo stalo kabinete“. Anot jos, ramus ir pedantiškas jos tėvelio darbo stilius geriausiai atitiko jo būdo ir nervų sistemos savybes.
Meteo.lt (2024 m. spalio 28 d.) paminėta, kad pirmasis biuletenis su orų prognoze Lietuvoje buvo sudarytas ir išleistas 1926 m. sausio 3 d. Jos autorius buvo klimatologas Steponas Olšauskas. Ji skambėjo taip: „1926 m. sausio 3 d. numatomas oras Lietuvoje: oro temperatūra apie 0°, debesuota.“ Ši prognozė pasitvirtino. Tais pačiais metais orų prognozės pradėtos transliuoti per „Kauno radiofoną“, o netrukus atsirado ir laikraščiuose. Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, Steponas Olšauskas rašė straipsnius apie meteorologinius matavimus, meteorologinius reiškinius (šalnas, šalčius, vėjuotumą, liūtis), Lietuvos klimatą ir spausdino juos periodiniuose žurnaluose „Kosmos“, „Gamta“, „Žemės ūkis“ ir kituose.

Paskutiniai neramūs profesinės veiklos dešimtmečiai

Ramią gyvenimo ir darbo tėkmę sudrumstė santvarkų kaita 1940 metais, kuomet į Lietuvą pradėjo važinėti sovietiniai emisarai. „Darbo spartinimo dingstimi prasidėjo psichologinis teroras. Nors tėvelis nebuvo smarkiai politikuojantis, bet keletą metų iki okupacijos jis priklausė tautininkų partijai. Tai turbūt ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis buvo laikomas nuolatinėje nervinėje įtampoje,“ – savo užrašuose yra užfiksavusi jo dukra Alina. Juose mini ir tėvelio pasakojimą apie įstaigoje už spintos saugotą trispalvę. Vienas iš sovietinių emisarų, berods Gogišvilis, ją rado ir tarnautojų akivaizdoje suplėšė.
Anot paliktus rankraščius išanalizavusios S.Olšausko anūkės Marijos Šidiškytės-Chomskienės, sovietinio teroro ir virš Lietuvos žmonių pakibusios nuolatinės grėsmės atmosferą galima pajusti žvelgiant į jos senelio autobiografijos rankraščio juodraštį (rašytas 1947 m.) – nervingas, pasikeitęs šriftas, išduodantis neviltį ir siaubą, matant naujos sovietinės valdžios siautėjimą, karštligiški teksto braukymai ieškant sovietinei ideologijai tinkamo žodžio apie tarpukariu eitas pareigas.

S.Olšausko dukra Alina yra užsiminusi apie tėvelio džiaugsmą bolševikams pasitraukus. Tas pats Gogišvilis pabėgo viešbutyje palikęs kai kuriuos asmeninius daiktus. „Tėvelis vaikščiojo po miestą, vedėsi į namus pažįstamus, tarp kurių buvo ir išėjusiųjų iš saugumo požemių (pavyzdžiui, teisininkas Leonas). Visi pasakojo savo išgyvenimus, jautėsi tarsi naujai užgimę“, – paliudijo ji.
Tiesa, vokiečių okupacijos metai taipogi nebuvo lengvi, trūko maisto, drabužių, kuro, šeima susidūrė su materialiniais sunkumais, gyveno vargingai.
„Antrą kartą užėjus bolševikams, tėvelis buvo kviečiamas į saugumą, norėta jį užverbuoti informatoriumi. Tėvelis kategoriškai atsisakė, bet nervinė įtampa žalojo sveikatą. Buitiniai nepritekliai, prislėgta nuotaika sutrumpino jo gyvenimą,“ – rašoma jo dukters A.Olšauskaitės-Šidiškienės prisiminimuose.
Steponas Olšauskas į užtarnautą poilsį pasitraukė 1958 m. vasario 1 d., mirė 1959 m. vasario 25 d. Kaune.

Šviesios vaikystės akimirkos dukrą parvedė namo…
„Širdį gelia prisiminus brangų, artimą žmogų, nuo vaikystės pažinojusį vargą ir varge baigusį savo dienas. Šviesesniais gyvenimo metais Nepriklausomoje Lietuvoje tėvelis mėgo bendrauti su paprastais žmonėmis – Žaliakalnio gyventojais, smulkiais valdininkais ir darbininkais. Eidamas į darbą, dažnai sustodavo prie nedidelių medinių namelių pasikalbėti su sode triūsiančiais šeimininkais. Todėl ir palydėti į paskutinę kelionę susirinko nemažai šių darbščių žmonių. Mylėjo jį ir dauguma bendradarbių, Nieko jis neskriaudė, o ir darbų naštą nešė ne mažesnę už kitus. Visus darbus stengėsi atlikti gerai, neieškodamas garbės ir mokslinių laipsnių,“ – jautriai apie savo tėvelį yra atsiliepusi jo dukra Alina.

A.Olšauskaitės-Šidiškienės dėka liko užrašyti šviesūs vaikystės prisiminimai, kurie spalvingais potėpiais papildo iš Prienų krašto kilusio Stepono Raimundo Olšausko paveikslą, atskleidžia jo gyvenamojo meto aplinką, tarpukario visuomenės nuotaikas, buitį ir tradicijas.
Alina buvo Olšauskų pirmagimė ir pirmoji advokato Kajetono Ciemnolonskio anūkė. Labai mylima ir lepinama. Mergaitei senelis darė didelį įspūdį. Viduržiemį jis parnešdavo vynuogių kekę ir padėdavo namų tarpulangyje, kad uogos ilgiau išsilaikytų ir džiugintų anūkę. Prieš Kalėdas prie namų durų sustodavo automobilis ir tėčio kolega, Vokietijos kompanijos atstovas, mažąsias sesutes Aliną ir Ireną veždavo į kolonialinių (užjūrio gėrybių) parduotuvę išsirinkti skanėstų.
Vasaromis Olšauskų šeima pramogaudavo Nemuno saloje, akimis palydėdama pro šalį Nemunu praplaukiančius garlaivius. Išlikusios fotografijos liudija apie laimingus laikus, kuomet visa šeima atostogaudavo Kačerginėje išnuomotame vasarnamyje. Steponas Olšauskas darbo dienomis garlaiviu kursuodavo tarp Kačerginės ir Kauno.
Pasak Marijos Šidiškytės-Chomskienės, jau būdama vyresnio amžiaus jos mama mėgo lankytis Kačerginėje, kartu jos klaidžiodavo mamos vaikystės takais, prisimindavo tėvus ir senelius.
Trys giminės kartos darniai sugyveno po vienu stogu Kaune, viename iš Putvinskio gatvės namų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Alina Olšauskaitė-Šidiškienė po bylinėjimosi teismuose atgavo dalį buvusios tėvų nuosavybės. Kambarėlyje, kuriame vaikystėje stovėjo jos lopšiukas, praėjo paskutinieji jos gyvenimo metai…
Dalė Lazauskienė
Nuotraukos iš Olšauskų – M.Chomskienės
šeimos archyvo.