Gyvenimo kelionėje visada turėk savo saulę

Grabnyčios, Pelkių, Perkūno diena – tokiais vardais pažymėta vasario 2-oji. Ji – ir Leonoros Kalantienės gimtadienis. Šiemet – jau 80-asis. Žvali, kūrybinga, veikli, savo nuomonę visada turinti moteris – dviejų sūnų motina, plačios giminės židinio kurstytoja, gražios aplinkos ir sveikos gyvensenos puoselėtoja. Pašnekesys su ja sklidinas gyvenimiškos išminties, gilių prisiminimų, įdomių įžvalgų. Ir paskatinimo – visada turėti savo saulę ir jos šviesoje keliauti per gyvenimą.

Naujo gyvenimo pradžia – Paprienėje ir Gargžduose
„Šiame name aš užaugau, – į gražiai sutvarkytoje sodyboje įsikūrusį nedidelį medinį namelį svetingai pakviečia Leonora. Ir iškart patikslina: – Tiesa, gimiau ne čia, o Žarijų kaime netoli Bagrėno. Karui baigiantis fronto linija ėjo per mūsų kaimą. Slapstydamiesi nuo jo tėveliai, broliukai bulvių duobėse glaudėsi, o kai grįžo, namų vietoje rado tik žarijas: nei namo, nei kluono… Per stebuklą išliko tik tvartelis. Tėvelis jį pertvėrė, įrengė kambariuką ir virtuvėlę. Mamytė tada mane po širdimi nešiojosi. Ten per Grabnyčias aš ir gimiau. Tame tvartelyje dar dvi sesutės į pasaulį atėjo, augo ir trys vyresni broliai. Kaip mes visi ten ir tilpome? Ir kaip mamytė sugebėjo mus ten auginti?“ – iki šiol stebisi moteris.
Pokario metai buvo labai sunkūs. Pradėjus kurtis kolūkiams, žmonės buvo varu į juos varomi. Leonoros tėvelis tada ryžtingai nusprendė: „Mano vaikai kolchoze nevergaus“. Paprienėje neoficialiai nusipirko 25 arus žemės, kaime susiruošė medieną, iš jos surentė namą, susižymėjo sienojus, paskui viską išardė ir susikrovęs į vežimą čionai atsivežė, pasistatė namą. „1953 m. į naują gyvenimą persikėlėme aštuoniese: šeši vaikai ir tėveliai, devintąjį – jauniausią broliuką mamytė po širdimi atsinešė, – į prisiminimus grįžta Leonora. – Ir šiandien dar turiu du už save vyresnius brolius ir dvi jaunesnes seses.“
Iš šių namų, palaiminę Leonoros ir žento Juozo santuoką, tėvai ir į savarankišką gyvenimą juos išlydėjo. „Vakarų Lietuvoje prasidėjo naftos paieškos. Juozas buvo geologas, aš – ekonomistė, abu ir patraukėme jūros link, savo namus Gargžduose susikūrėme. Tik beveik po trijų dešimtmečių čionai visam laikui sugrįžome“, – pasakoja moteris.

Gyvybingos giminės šaknys
Leonora įsitikinusi, kad gyvenime svarbiausia geri santykiai, meilė, darna, ramybė, graži aplinka, kurioje gerai jautiesi. „Ne pinigai, o šilti, jaukūs, malonūs santykiai su visais žmonėmis“, – tikina iki šiol ir su mokslo laikų drauge, ir su buvusiais bičiuliais iš Gargždų ryšius palaikanti moteris. Veikli, lengvai bendraujanti Leonora ir Prienuose nemažai draugų susirado.
Nenuostabu, kad, vadovaujantis tokiomis vertybėmis, puikūs tarpusavio santykiai lydi ir Leonoros šeimą, ir visą giminę. „Mano mamytė buvo jauniausia iš 14 vaikų, turėjau 46 pusseseres ir pusbrolius. Dabar mūsų jau mažėja, bet iki šiol kasmet rengiame susitikimus. Dažniausiai susirenkam čia, tėvų namuose. Čia ir ne vienerias vestuves atšokome, ir tėvelius į Amžinybę palydėjome, ir 100-ąsias jų gimimo metines pažymėjome, mamytei Algimanto Sakalausko išdrožtą koplytstulpį pastatėme. 2009 m. į prie ežero įsikūrusioje brolio Prano sūnaus Egidijaus sodyboje vykusį giminės susitikimą 125 žmonės susirinko, – giminės šaknų gyvybingumu didžiuojasi Leonora. – Deja, mūsų gretos retėja. Norėdami išsaugoti giminės istoriją, ją perduoti vaikaičiams ir provaikaičiams, nusprendėme kiekvienas aprašyti savo prisiminimus ir sudėti į knygą. Taip dienos šviesą išvydo visai neplona knyga „Bylų giminės prisiminimai“, – pasakoja moteris. Pasak jos, šilti santykiai išlikę ir su Dzūkija: „Vyro brolių, seserų vaikai pirmi per šventes pasveikina. Tėviškėje, ant Merkio kranto, gyvenantis vyro brolis ten taip pat gimines sukviečia. Neretai ir viena, ir kita giminė draugėn susieiname. Pasitarę su sūnumis šiemet mes žadame tokį susitikimą Dzūkijoje surengti.“

„Neturiu dėl ko atgailauti“
Jeigu būtų galima gyvenimą pradėti iš naujo, Leonora jame nieko nekeistų. „Nepadariau tokių klaidų, dėl kurių sąžinė graužtų, prikaišiotų. Neturiu dėl ko atgailauti, tai kam keisti, – svarsto moteris. – Na, gal galėjome daugiau vaikų turėti, bet kiek Dievulis davė, tiek ir užauginom – Gintarą ir Marių, – šypsosi ji. – Ir labiau padėčiau vyrui, kad ilgiau gyventų. Gal nesupratau, kad tos pagalbos jam daugiau reikėjo. Tai skaudžiausia…“
Juozo sveikata pašlijo, kai už dalyvavimą mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo jį atleido iš darbo. „Mums rūpėjo istorijos kryžkelėje atsidūrusios Lietuvos likimas, todėl sužinoję apie būsimą mitingą su šeima iš Gargždų į Vilnių atvažiavome. Deja, ne visi buvome bendraminčiai. Po to mitingo vyrą svarstė darbovietėje, norėjo, kad bendradarbiai jį pasmerktų. Juozas pasiruošė kalbą, sakė tikintis nepriklausomos Lietuvos ateitimi. Geologai buvo šviesūs žmonės – užuot pasmerkę, jie užtarė Juozą. Vis dėlto ir iš darbo jį atleido, ir nuotrauką iš garbės lentos pašalino. Pasistengė ir kad negautų geografijos mokytojo darbo. Jis dėl to labai išgyveno, ta neteisybė paveikė ir jo sveikatą, prasidėjo širdies negalavimai. O ir darbas buvo ne iš lengvųjų. Naftos paieškos vyko nenutrūkstamai, bet kokiomis oro sąlygomis, bet kokiu paros metu. Juozas buvo vyriausiasis geologas, prie gręžinių išbūdavo po visą parą ar dvi. Bet kiek buvo džiaugsmo, kai lietuvišką naftą jie vis dėlto surado! Prisimenu, kai prasidėjo blokada, tą naftą siurbė ir katilines kūreno. Nors sakoma, kad kūrenti žalia nafta – tas pats, kaip kūrenti popieriniais pinigais, bet tuo metu tai gelbėjo žmones. Tiesa, po kurio laiko vyrą grąžino į darbą, tik ne inžinieriumi, o paprastu darbininku. Neteisybės jausmas liko… O kai persikėlėme į Prienus, jis pasijuto vienišas – ten buvo kolektyvo siela, o čia draugų neturėjo. Viskas susidėjo…“ – į skaudžius prisiminimus nugrimzta Leonora.
Moteris prasitaria ir apie tai, kad Kalantos pavardė Lietuvoje turi savo emocinį krūvį. Ji prisimena, kad mokykloje sūnūs patirdavo patyčias – kas nors tai vieno, tai kito vis pašaipiai paklausdavo: ar tu nesusideginsi? Ir vyras pasakodavo, kad vairuojantį sustabdę pareigūnai lyg tarp kitko dažnai paklausdavo: čia tavo giminė susidegino? „Visada būdavo tokie pašiepimai“, – prisimena Leonora. O tokie dalykai kaupiasi, kaupiasi, kol galų gale atlieka savo juodą darbą.

Laikinumas – nepatikima sąvoka
Po beveik 30 Gargžduose praleistų metų Kalantų šeima grįžo į Prienus. Kaip tuomet tikėjosi – laikinai. Jaunėlis sūnus Marius baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, norėjosi, kad jam namai arčiau būtų. Dėl darbo Leonora nesijaudino – ekonominį išsilavinimą turinčių darbuotojų visur reikia. Juolab su atsakingose pareigose jos sukaupta patirtimi – Gargžduose dirbo Naftos žvalgybos ekspedicijoje, tuometiniame Klaipėdos tarprajoniniame susivienijime, „Sodroje“. Ir neklydo – netrukus buvo paskirta Prienų rajono savivaldybės kontroliere. Vyras dėl sveikatos problemų jau nebedirbo. „Atvažiavom tik su lagaminais. Paskui pamažu kūrėmės ir visam laikui apsigyvenome, – pasakoja Leonora. – Šį namelį radome visai kitokį. Tėveliai jau senokai buvo iškeliavę Anapilin. O namai be tikrų šeimininkų praranda ne tik išvaizdą, bet ir savo dvasią. Šalimais gyvenantys broliai padėjo namą suremontuoti. Buvo daug svajonių – norėjau atkurti anų laikų seklyčią. Iš Žarijų kaimo tėvelis buvo atsigabenęs per karą apkasuose sušaudytus baldus – stalą, ąžuolinę inkrustuotą spintą, kėdes… Buvau susitarusi juos restauruoti, bet, vyrui pasiligojus, supratau, kad viskas keičiasi. Tik iš sesers parsivežtą kraičio skrynią pavyko antram gyvenimui prikelti. O mamytės puoselėtą sodelį, gėlynus atgaivinau. Mūsų sodybėlė ne kartą buvo gražiausiai tvarkomų sodybų prizininke.“
Aktyvi moteris nei Gargžduose, nei grįžusi į Prienus nevengė ir visuomeninės veiklos. Todėl visai nenuostabu, kad sveikos gyvensenos pradininkės daktarės Baltuonienės pakalbinta ėmėsi vadovauti „Versmenės“ klubui. „Tarėmės, kad laikinai, bet tas laikinumas užtruko 22 metus, – šypsosi ji. – Rinkomės į paskaitas, seminarus, mokėmės gaminti sveikus patiekalus, kiekvieną savaitę kartu mankštindavomės, dalyvavome sveikuolių judėjime, sporto varžybose. Keturis kartus tapome LR prezidento taurės „EURO FIT“ respublikinio konkurso nugalėtoju, tris kartus „Versmenės“ klubas buvom pripažintas geriausiu Lietuvos sveikuolių sąjungos Palangoje rengtose sveiko maisto šventėse. Po kurio laiko, pamačiusios, kad sveikos gyvensenos pagrindus jau perpratom, labiau susitelkėme į kultūrinę veiklą, dvasinius dalykus, atsigręžėme į senovę, protėvių papročius, tradicijas, ėmėme puoštis tautiniais drabužiais. Daugiau draugaudavome su gamta, kiekvieną sekmadienį eidavome į mišką, ten rengėme įvairias šventes, vaikščiodavome su švediškomis lazdomis, su dviračiais maudytis į Birštoną važiuodavome. Susikūrėme ir savo himną, ir vėliavą. Valdyboje apsitardavome ir veikdavome.“

Atleisk ir paleisk
Leonora juokauja, kad jos amžius jau toks, kad nebijo būti savimi. „Ir sprendimus dabar priimu pati. Anksčiau labiau rūpėjo, ką pasakys kiti. Dabar svarbiau, kaip aš manau“, – tikina ji.
„Taupysiu laiką. Nestresuosiu. Impulsyviai nieko nekalbėsiu, kad neįžeisčiau. Nedalyvausiu apkalbose“, – neseniai atradusi, ko gero, prieš porą metų užsirašytus pasižadėjimus šįkart jų neatidėjo į šalį, o sako vis dažniau perskaitanti, primenanti sau. Leonora neslepia, kad jų laikytis nėra lengva. „Čia ne taip, kad perskaitysiu knygą ar sutvarkysiu kambarį. Čia daug sudėtingiau, – prisipažįsta ji. – Reikia išmokti save sustabdyti, nusiraminti, atlaidžiau priimti, jeigu kas ne tokį žodį pasakė. Dabar ramiau reaguoju, išmokau kitaip pažvelgti į įvairias situacijas. Įtikinau save, kad jeigu kas nors sukėlė konfliktą, tai yra to žmogaus problema. Kodėl aš turiu ant jo pykti, nervintis, kad jis tuo metu taip galvojo? Geriausia išeitis – atleisk ir paleisk. Taip ir stengiuosi elgtis.“
Pasak Leonoros, Lietuva niekada taip gerai negyveno, bet jai sunku suprasti, kodėl, užuot tobulėję, žmonės regresuoja – siekia užkariauti svetimas žemes, žudo. „Neramu ir dėl to, kad daiktai per daug užgožė protą, sąmonę, – sako ji. – Vienkartinių prekių kalnai, raginimai pirkti, vartoti. O kur paskui visa tai dėti? Žemelė pavargo, oras, dangus pavargo – taip viskas užteršta. Tuoj Lietuvą paversim šiukšlynu. Širdį skauda matant per Vėlines į kapines suvežtus kalnus plastmasinių gėlių, dirbtinių žvakių. Ar susimąstome, kad tos žvakės neturi jokios sakralios reikšmės, nes nepašventintos, todėl tėra tik paprasti žibintai. Tokie dalykai labai jaudina, bet… turi nusiraminti ir gyventi su savo tiesa.“
O Leonoros tiesa paprasta – turėti savo vertybes, mylėti žmones, puoselėti šiltus santykius, visur stengtis matyti šviesą, net sudėtingiausiose situacijose įžvelgti teigiamus dalykus. „Turėk viduje savo saulę ir visada diena bus šviesi“, – teigia savo gyvenimu šią tiesą kasdien patvirtinanti Leonora Kalantienė.
Aldona Milieškienė