Kai „Gyvenimas“ pakviečia į šventę

Sugrįžęs iš „Gyvenimo“ šventės bent kurį laiką tikrai nesakysi, kad per mažai šypsomės, kad esame pavydūs, kad vengiame pasidžiaugti vieni kitais, nemokame padėkoti. Ne tik mokame – ir džiaugiamės, ir dėkojame. Ausyse dar ilgai skambės išgirsti žodžiai ir šventę lydėjusios muzikos garsai, nuotraukos primins dovanas, gausybę gėlių. Bet kad suprastum, kas ta „Gyvenimo“ padėkos šventė, reikia joje pabūti. Ir net keista, jei nė karto nebuvai, nes šiemet jau 27-oji.
Jei laikraščio pavadinimą rašytume be kabučių, galėtume sakyti, jog į šventę pakviečia gyvenimas. Ir tai būtų tiesa. O kas gali būti tikriau už gyvenimą, už gyvenimo kelyje sutiktus žmones. Kasdienybėje dažnai praeini įdėmiau į juos taip ir neįsižiūrėjęs, kartais – ir nepadėkojęs. Šventėje ryškesnės šviesos, pamatai ne tik apdovanotuosius, bet ir tuos, kurie juos iš kitų išskyrė, įvertino, ir tuos, kurie tam įvertinimui pritaria, džiaugiasi. Tokių nemažai, todėl ir šurmulio daug, ir plojimai garsūs.
Birštoniškiai ir prieniškiai dažnai save pavadina Nemuno krašto žmonėmis. Bet ne tik Nemunu dalijamės su Prienais – ir „Gyvenimo“ padėkos švente. Džiaugiamės, turėdami progą ne vien savo bendruomenei parodyti žmones, kuriais didžiuojamės, kurių darbus laikome pavyzdžiu sau ir kitiems. O ir apdovanojimus pelniusius prieniškius įdomu pažinti, smalsu atidžiau į juos įsižiūrėti.
Gausiais plojimais sutikti ir palydėti šventėje koncertavo trys „Metų moksleivio“ nominantai: Agnė ir Rokas, dabar jau studentai, ir Elzė, geriausio moksleivio vardą pelniusi šiemet. Jie tarsi priminė, kad gyvenimas tuo ir žavus, jog jame būna visokiausių dienų: ir dovanas priimti, ir jas dalinti. Ir už visas ačiū gyvenimui. Todėl ar gali nepatikti „Gyvenimo“ padėkos šventė?
Genovaitė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *