Juvelyrės Dovilės Bagdonės rankose atgimsta tautinis paveldas

Balto, raudono ar geltono aukso žiedai ir kiti papuošalai – daugeliui atrodo neatsiejama juvelyro kasdienybė, tačiau Prienuose gyvenanti juvelyrė Dovilė Bagdonė pasirinko kitokį kelią – ji atsigręžė į savo šaknis ir pasirinko žalvarį, kuris papuošalų gamyboje pradėtas naudoti dar 2000 m. pr. Kr.
Dovilė yra viena iš tų kūrėjų, kurių rankomis gimsta unikalūs papuošalai, įkvėpti lietuviškų raštų, senovės simbolių. Kiekvienas jos kūrinys – tai ne tik mažytė puošmena, bet ir mūsų istorinis bei kultūrinis paveldas.

– Dovile, prisistatykite tiems, kas Jūsų nepažįsta, papasakokite apie savo šaknis ir kokios Jūsų sąsajos su Prienais?
– Nuo savo šaknų niekur toli nenuklydau. Mano gyvenimas prasidėjo Škėvonių kaime ir

Dovilė Bagdonė.

galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog galėjau augti gamtos apsuptyje. Žinoma, vaiko akimis gyvenimas kaime atrodė kitaip nei dabar, nes kaime reikia dirbti, padėti tėvams ir seneliams ūkio darbuose, bet dabar tame matau tik pliusus ir tariu ačiū Tėvams už patirtis ir pamokas.
Paauglystėje persikėlėme gyventi į Prienus pas kitus senelius. Taigi Prienai ir kaimas man buvo neatsiejami ir gerai pažįstami. Baigusi Prienų „Revuonos“ vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno Taikomosios Dailės mokyklą. Čia įgijau interjero apipavidalintojos specialybę, tačiau, pabaigusi mokslus, supratau, jog šioje srityje savęs nematau. Tuomet teko galvoti: „o kas toliau?“ ir kartu su drauge įstojom į juvelyriką.
Baigus mokslus, pasitaikė proga išvykti į Islandiją. Ten su dabar jau esamu vyru pragyvenome trejus metus. Kai išaušo metas grįžti į Lietuvą, glaudėmės pas tėvus Prienuose. Tuo metu atrodė, kad Prienuose esame tik laikinai. Tiesa, didelių planų, kur ir kaip gyvensime, taip pat

Dovilė ir Tomas Bagdonai.

neturėjome. Buvo tik pasvarstymai, kad galbūt Kaunas, o gal net Klaipėda galėtų tapti mūsų namais, bet taip ir likome Prienuose, susiradome čia darbus ir įsikūrėme.
– Pagal išsilavinimą esate juvelyrė, Lietuvoje tai nėra pati populiariausia profesija, ar prisimenate, kaip kilo mintis imtis šio amato?
– Tuo metu, kai rinkausi studijas, juvelyrika ir man pačiai skambėjo kaip egzotika, bet manau, todėl ir pasirinkau šiuos mokslus. Kaip ir minėjau, tuo metu tiesiog nenorėjau dirbti pagal pirmąją įgytą specialybę, taip atsiradau juvelyrikos studijose ir man visai patiko, o kai baigiau mokslus, pradėjau pastebėti kitus juvelyrus ir, pasirodo, jų yra visai nemažai.
– Jūsų darbai pasižymi ne tik ypatingu kruopštumu, bet ir subtiliu savitu stiliumi, mat savo kūryboje neretai naudojate ir tautinę simboliką. Kas paskatino šią idėją?
– Šioje srityje svarbu atrasti savitą stilių, kad tavo darbai išsiskirtų iš kitų, atrastum savo pirkėją. Iš pradžių gaminau tik papuošalus ir, kaip dabar pastebiu, tuomet neturėjau ryškaus išskirtinumo. Tiesiog dariau tai, kas patiko pačiai. Vėliau ėmiau eksperimentuoti ir pradėjau gaminti žalvarinius šaukštelius su plona žalvario, o vėliau ir medžio rankenėle. Taip supratau, kad papuošalai – tai ne viskas, ką galima sukurti iš metalo.
Įdomu tai, kad viskas prasidėjo, kai mano vyras Tomas netikėtai įsidarbino VšĮ „Meninė drožyba“. Istorija buvo tokia, kad, kai grįžome į Lietuvą, man reikėjo darbo stalo, o mano vyras pradėjo ieškoti, kas Prienuose galėtų pagaminti rimtą stalą iš medžio masyvo. Rado kelis variantus, bet už akių užkliuvo telefono numeris, kurio gale buvo trys šešetai. Paskambino, susitarė susitikti. Taip atrado VšĮ „Meninė drožyba“ dirbtuves, kuriose su medžio meistrais derino, koks gi turėtų būti tas stalas. O vieno susitikimo metu meistras jam ir sako: „Gal tu pats nori ateiti ir pasidaryti tą stalą. Ir tau bus pigiau, ir taviškei labiau patiks“ (šypsosi pašnekovė, – aut. p.). Jis sutiko ir taip pasiliko dirbtuvėse pas Algimantą Sakalauską.
Taigi nuo čia prasidėjo mūsų pažintis ir draugystė su „Menine drožyba“. Pati irgi užsukdavau ten drožinėti medinius šaukštus ir šaukštelius, o ir dirbtuvių aplinka mane sužavėjo.
Beje, idėja pagaminti mini kalvišką saulutę taip pat gimė mano vyrui. Jis ilgai gvildeno mintį apie mini stogastulpį su mažyte viršūnėle iš žalvario. Kadangi A.Sakalauskas gamina energetiškas piramides, Tomui kilo mintis, kad reikia pagaminti mini piramidę su maža žalvarine saulute. Tai ir buvo mano pirmoji saulutė, nutūpusi ant piramidės, kurią padovanojome Algimantui.
Vėliau kartu su „Menine drožyba“ dalyvavome Kaziuko mugėje, kurioje turėjau galimybę pristatyti savo šaukštus ir šaukštelius, žalvarines saulutes, kurios papuošė A. Sakalausko gamintas piramides ir kitus juvelyrinius darbus platesniam visuomenės ratui.
– Jūsų sukurta bronzinė saulutė praėjusiais metais buvo eksponuojama ir Šimtmečio dainų šventėje. Papasakokite jos istoriją.
– Tokia garbinga proga pasitaikė taip pat A. Sakalausko dėka. Jis gamino koplytstulpį, kurį norėjo papuošti žalvarine saulute ir pasiūlė man prisidėti. Nieko daug negalvodama, žinoma, sutikau. Tai buvo mažiausia saulutė, kurią buvau dariusi iki šiol.
– Nemaža dalis juvelyrų renkasi finansiškai lengvesnį kelią: kuria sužadėtuvių, vestuvinius žiedus ir pan., kurių paklausa turbūt yra didžiausia, o Jūsų darbai šiuolaikiniame pasaulyje yra gana netradiciniai. Papasakokite šiek tiek, koks tai yra procesas ir kiek laiko – nuo idėjos iki paskutinės detalės – užtrunka, kol gimsta mažytis meno kūrinys?
– Jei kalbant apie žalvarines saulutes, pirmiausia reikia susigalvoti dizainą. Aš dažniausiai remiuosi pavyzdžiais iš knygų ar interneto, kartais ir pati pridedu kokią nors sugalvotą detalę ar supaprastinu detales, motyvus. Kadangi saulutės dažniausiai būna mažų matmenų, ne visas detales pavyksta sutalpinti ar atkartoti taip tiksliai, kaip, pavyzdžiui, kalviškose saulutėse. Ateityje planuoju gaminti savo pačios kurtų raštų ir simbolių kompozicijas saulutėms.
Vėliau jungiu iš anksto pasiruoštas detales. Tai darau dviem būdais: litavimu arba kniedijimu. Taip, beje, yra sujungiamos ir kalviškos saulutės. Dažniau renkuosi kniedijimą, bet jei saulutė itin maža ir detalės smulkesnės, naudoju ir litavimo techniką.
Tokiam mažam meno kūriniui pagaminti užtrunka nuo vienos iki kelių dienų. Priklauso nuo to, kokio sudėtingumo yra saulutė: kokio ji dydžio, kiek detalių turi. Na, ir, žinoma, kai saulutė būna baigta, tuomet ji jau keliauja nutūpti ant tam tikro, dažniausiai medinio gaminio (piramidės ar koplytstulpio) .
– O kaip renkatės, kokius tautinius elementus įtraukti į savo kūrinius?
– Viskas ateina pagal pajautimą – kas tuo momentu „surezonuoja“, kas tuo metu patinka, kas pačiai artima. Kartais internete ir knygose pasižvalgau tautinių motyvų.
– Kokią žinutę norite perduoti savo darbais. Ar jau esate išgryninusi, kokia yra Jūsų tikslinė auditorija?
– Visu pirma, darau tai, kas pačiai patinka, o tuomet, manau, jau pasiekia ir tą auditoriją, kuriai toks stilius taip pat artimas. Savo darbais noriu parodyti, kad tautodailė gali būti aktuali ir šiuolaikiniame pasaulyje. Noriu, kad lietuviai suvoktų vertę to, ką paliko mūsų protėviai, kad tautodailė būtų naudojama plačiau, ne tik muziejuose, parodose, knygose ar šventėse, bet ir kasdieniame gyvenime. Turime tai puoselėti, nes tai mūsų šaknys ir savitumas.

Visada jaučiau trauką tautos paveldui ir simbolikai. Mėgstu liaudiškas dainas, neretai jų pasiklausau ir kartu padainuoju, jos suvirpina ir paliečia vidų. Vertinu senovės palikimą: audinius, raštus, juostas, statinius ir pan. dalykus.

– Esate užsiminusi, jog šiuo metu juvelyriką esate šiek tiek apleidusi. Kodėl? Ar planuojate grįžti intensyviau prie šios veiklos?
– Iš pradžių „neužkūriau“ savo verslo, o vėliau nebuvo laiko eksperimentuoti su kūryba, reikėjo susirūpinti pastoviomis pajamomis, o kūrybai reikia laiko. Tiesa, retkarčiais vis dar prisėdu, tačiau tikrai rečiau nei anksčiau. Naujuose namuose dar neturiu įsirengusi darbo vietos, o senosios dirbtuvėlės liko pas tėvus, tad, kai atsiranda koks darbelis, tenka keliauti pas juos. Būtų smagiau, jei, radus laisvą minutę, galėčiau dirbti čia pat, namuose, bet manau, greitai grįšiu prie šio amato.
Kalbėjosi Rimantė Jančauskaitė