Kartais netikėtos, tiesiog atsitiktinės pažintys su įdomiais žmonėmis, tampa labai gražiomis patirtimis. Taip nutiko ir jau vėlyvo rudens ankstyvą rytą, kai kaimo grožį paryškinti padėjo ir Alšios ežero ramybė, ir kiek toliau stūksantis piliakalnis tėviškėje, Pieštuvėnuose, į svečius užsukus dizainerei Ingai Skripkai su kūrybine komanda.
Kai kaimo bendruomenės Pieštuvėnai pirmininkė Dalė Karvelytė-Stankevičienė atsiuntė LRT laidos įrašą, atsivertus perklausyti, šiek tiek nustebau, bet ir labai susidomėjau. Pabaigoje laidos Inga pasidalino savo kontaktais, norėdama daugiau sužinoti apie audėjas. Iškart jai paskambinau. Beje, labai magėjo jos klausti, ar kilusi iš Užuguosčio… Tuomet ir supratau, kodėl būtent Dalė atsiuntė LRT laidos „Labas rytas“ įrašą.
Paskambinusi Ingai daug pasakojau, ir ne tik apie audėjas, tiesiog atrodė, jog kalbuosi su sena pažįstama. Pasiūliau jai pakalbinti savo mamą, buvusią audėją Oną Pugačiauskienę. Greitai po pokalbio Inga ir atskubėjo į svečius pas mamą drauge su fotografe. Kadangi mamai labai svarbu tai, ką ji dirbo, įdėdama visą savo širdį, ji mielai sutiko jaunimą. Ir keletą valandų bendravo, mintimis sugrįždama į jaunystę, į labai svarbias akimirkas. Iki šiol ji mena Ingą, jos draugus, taip nuoširdžiai gebančius prakalbinti senjorę, kuri jau gyvenimu džiaugiasi daugiau nei aštuoniasddešimt metų.
Galiu išduoti ir paprastą tiesą – nuo to laiko nemačiau jos tokios gražios, sveikos ir laimingos. Dabar jau pravirkau, Inga. Rašau tau ir prašau, papasakok daugiau, kaip esi susijusi su Užuguosčiu? Kuo tau svarbus šis kraštas?
– Užuguostis – tai vieta, kur gyvena mano seneliai. Tačiau ne tik Užuguostis man yra svarbus. Vieno kilometro atstumu nuo Užuguosčio bažnyčios, ant kalno, yra kapinės, o už jų – Palapiškių vienkiemiai. Ten taip pat gyveno ir mano kiti seneliai. Šie du kaimai, esantys vienas šalia kito, tai vieta, kur vasaromis praleisdavau daug laiko. Tai vietos, kurios reikšmingai prisidėjo prie mano pasaulėžiūros formavimo. Be to, projekto, kuriuo užsiimu, pačią pradžią kildinti galima čia, šiuose kaimuose. Mano močiutė Marcelė Židonienė buvo audėja. Dar vaikystėje atsimenu, kaip ji verpdavo ir ausdavo. Atmintyje išlikę audimo staklių fragmentai, stovėję kambaryje. Verpimas buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis – ji net mane mokė verpti, ir tai puikiai prisimenu. Močiutė visada svajojo būti siuvėja, tačiau tėvai jos neišleido į mokslus, todėl ji liko ūkininkauti. Kai dar mokykloje nusprendžiau, kad noriu kurti kostiumus teatrui, nusipirkau siuvimo mašiną ir pradėjau mokytis siuvimo įgūdžių. Norėjau nebūti „žalia“, stodama į kostiumo dizaino specialybę Dailės akademijoje. Močiutė labai apsidžiaugė dėl mano pasirinktos profesijos. Tada ji ir
papasakojo apie savo svajonę tapti siuvėja bei padovanojo man savo austus audinius. Kai gavau tuos audinius, buvau nusiteikusi pasiūti ką nors ypatingo savo stojamiesiems darbams į universitetą. Tačiau mama, supratusi, kad dar tik pradedu ir nieko prasmingo nesukursiu, surinko audinius ir sudėjo juos į dėžes. Taip jie buvo paslėpti, o ilgainiui ir pamiršti. Baigusi mokslus Dailės akademijoje 2013 metais, tęsiau studijas ir išvykau gilinti žinių į Vokietiją. Grįžusi į Lietuvą dirbau teatruose, kurdama kostiumus, tačiau užsiėmiau ir asmeniniais kūrybiniais projektais. 2019 metais pradėjau tyrinėti ir rinkti medžiagą apie Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį (1918–1940 m.). Šis tyrinėjimas paskatino mane gilintis į Lietuvos kultūrinį paveldą. Analizuodama nepriklausomybės laikotarpio estetiką, daugiausia dėmesio skyriau interjerui ir aprangai. Tyrimo metu prisiminiau apie savo močiutės Marcelės dovanotus rankomis austus audinius. Tuomet grįžau pas mamą ir suradau tas dėžes, kuriose buvo sudėta močiutės dovana.
– Kuo tau svarbios audėjos, jų darbai, austiniai? Kodėl taip aktualu jas pakalbinti? Žinoma, įdomu, kodėl pasirinkai menininkės studijas, o ne, pavyzdžiui, pedagogines ar programavimą?
– Iš močiutės austų audinių sukūriau drabužių seriją. Tačiau kurdama iš tų audinių susidūriau su daugybe klausimų. Deja, močiutė jau buvo iškeliavusi Anapilin, todėl atsakymų teko ieškoti tarp artimųjų. Ieškodama informacijos apie audimą ir tradicijas, jutau, kad šie audiniai man padėjo geriau pažinti pačią močiutę. Dėl to austiniai tapo dar brangesni – ėmiau žvelgti į juos kaip į suaustą močiutės gyvenimo istoriją. Tačiau apie patį audimo procesą, spalvas ir raštus artimieji tegalėjo papasakoti labai nedaug. 2021 metais surengiau parodą Vilniuje, kurioje eksponavau drabužius, sukurtus iš močiutės audinių, ir perteikiau savo ryšį bei simbolinį bendradarbiavimą su močiute. Instaliuodama parodą supratau dar vieną svarbų dalyką – kodėl būtina populiarinti austinius. Daugeliui žmonių austiniai vis dar asocijuojasi su nepritekliumi, o kai kurie jų net nevengia išmesti. Štai kodėl būtina atkreipti dėmesį į šio amato vertę ir skatinti jo išsaugojimą. Vienas pagrindinių parodos tikslų buvo supažindinti jaunąją kartą su šiuo močiučių amatu, paskatinti susidomėjimą kultūriniu paveldu bei norą jį puoselėti. Man visada atrodė, kad mūsų tradicijos dažnai pristatomos labai konservatyviai, todėl jos
atrodo nelanksčios laikui ir nepatrauklios jaunimui. Dėl to kyla grėsmė prarasti dalį savo kultūrinio identiteto. Po šios parodos pradėjau kelionę ieškodama atsakymų apie audimą, kurių nepavyko gauti iš artimųjų. Iš pradžių įsivaizdavau, kad aplankysiu kelias trobas, pilnas močiučių, kurios dar audžia prie staklių. Maniau, kad lengvai gausiu visus atsakymus, o gal net pati pradėsiu austi. Tačiau realybė buvo visai kitokia. Labai nustebau, kai pradžioje nepavyko rasti nė vienos audėjos. Tik dedant dideles pastangas, pirmąją audėją atradau po dviejų mėnesių paieškų. Tai privertė suvokti, kaip jų likę nedaug, ir kokia svarbi yra kiekvienos iš jų istorija. Dėl to siekiu atrasti kuo daugiau audėjų ir užfiksuoti jų prisiminimus, užrašyti pasakojimus apie audimą, raštus bei jų gyvenimo istorijas. Šie žmonės, kurie kūrė sudėtingus ir unikalius audinius – dabar tapusius mūsų kultūros paveldo dalimi – neturėtų dingti iš istorinės atminties. Man svarbu ne tik išsaugoti pačius audinius, bet ir surinkti informaciją apie jų kūrėjus, kurie šį amatą pavertė meno forma. Kalbant apie pasirinktą gyvenimo kelią ir pedagogiką – mintis tapti mokytoja
niekada nebuvo kilusi. Jutau, kad tradicinė mokyklos sistema man netinka ir nepatinka. Visada žinojau, kad esu kūrybiška, todėl menų studijos buvo natūralus pasirinkimas. Galbūt ateityje tapsiu mokytoja, jei jausiu, kad galiu dalintis savo žiniomis ir įkvėpti kitus.
– Atvirai pasakius, apie tave būčiau, ko gero, ir nesužinojusi. Taigi yra kažkoks likimas, kai tai, kas netikėta, patampa labai svarbu. Ar važinėji ir po kitus Lietuvos regionus, ieškodama šio amato gyvų liudininkių? O kuo galbūt kitokios mūsų su tavimi kraštų – Užugusočio, Radomislio, Pieštuvėnų, kitų aplinkinių kaimų audėjos?
– Nuo pat pradžių mano tikslas buvo apkeliauti visą Lietuvą ir suprasti regioninius skirtumus, pamatyti, kaip raštai skiriasi įvairiuose kraštuose. Tačiau realybė pasirodė esanti sudėtingesnė ir šiuos tikslus įgyvendinti sekasi nelengvai. Žinoma, negalima atmesti fakto, kad ne visi žmonės nori įsileisti mane į savo namus, leisti būti fotografuojami ar kamantinėjami. Vis dėlto laikui bėgant įgyju vis daugiau pasitikėjimo – nors tokių žmonių nedaug, tačiau yra, kurie patys parašo ir atveria savo namų duris, už ką esu labai dėkinga. Esant dabartinei situacijai, galiu drąsiai teigti, kad Dzūkijos krašte lankiausi daugiausia kartų ir čia sutikau daugiausia audėjų. Nežinau, ar taip nutiko todėl, kad šis kraštas man artimiausias ir fiziškai, ir emociškai, ar tai tik atsitiktinumas, nes galimai audžiančiųjų ten išlikę daugiausia, tačiau dabar, žvelgdama į raštus, jau galiu atpažinti tą kraštą austiniuose. Audėjos dar nesutikau, kuri pati kūrė savo raštus. Visos audėjos raštus paveldėjo iš savo močiučių, mamų ar sesių arba perėmė iš kitų audėjų. Tokiose vietovėse kaip Užuguostis, Radomislis ar Pieštuvėnai, kur kaimai yra labai arti vienas kito, vyrauja tie patys raštai ir spalvos. Kalbant apie spalvas, darau išvadą, kad dažniausiai visos audėjos siūlus gaudavo iš tų pačių fabrikų, kurie buvo arčiausiai jų regionų. Dėl to austinių koloritai dažnai yra labai panašūs. Be to, tavo minėtuose kaimuose galima rasti netgi identiškų audinių, nors juos audė skirtingos audėjos. Vis dėlto skirtingų regionų audekluose galima pastebėti išskirtinumų. Pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos raštai ir Dzūkijos raštai labai skiriasi, ypač spalvomis. Mažosios Lietuvos audiniai pasižymi ryškiais atspalviais. Tokiose tolimesnėse „kaimynystėse“ raštai įgauna vis kitokį charakterį, o tai parodo, kaip unikalūs ir įvairūs yra mūsų kultūrinio paveldo regionai.
– Kadangi į jūsų ir mamos pokalbį neturėjau teisės kištis, vis tiek maga sužinoti, kur ta medžiaga apie audėjas bus panaudota? Ir kaip pavyko pačiai taip gerai, galima sakyti, vos ne išmokti audimo amato. Juk taip laisvai kalbi apie stovus, šeivas ir pakojas, apie raštus, nytis, parinktines paklodes. Galbūt esi ir audusi?
– Mano pirminis tikslas dar prieš pradedant rinkti medžiagą buvo išleisti knygą, kurioje sudėsiu visą surinktą informaciją apie audėjas. 2023 metais parašiau projektą ir gavau finansavimą medžiagos rinkimui. Tačiau surinkti pakankamą audėjų kiekį knygai sudaryti sekėsi sunkiai, o laiko rėmai, nustatyti gauto finansavimo sąlygų, dar labiau spaudė. Dėl to knygos tuo metu išleisti nepavyko.
Šį etapą vainikavo netikėtas, tačiau svarbus rezultatas. Kalbant su audėjomis, supratau, kad tai yra labai reikšminga. Su keliolika rastų audėjų, su kuriomis užmezgėme draugystę – Magdalena (94 m., Lazdijų r.), Teofile (85 m., Varėnos r.), Verute (91 m., Alytaus r.) ir Vita (85 m., Klaipėda) – sukūrėme bendromis jėgomis eskizą „parinktinio“ (skirtinguose regionuose vadinamo ir „rinktiniu“) audimo rašto. Šį raštą permezgiau į megztinį, siekdama atkreipti dėmesį į išnykusį raštą, kurį šiuolaikiniai audėjai negausiai perėmė. Manau, kad puoselėti šią audimo techniką yra labai svarbu.
Kad dar labiau sustiprinčiau šios problemos svarbą, megztinio etiketėje integravau QR kodus. Juos nuskenavę žmonės gali peržiūrėti vaizdo medžiagą apie mano keliones renkant medžiagą, pokalbius su audėjomis ir katalogą su visa surinkta informacija bei nuotraukomis apie raštą kūrusias audėjas. Tokiu būdu megztinis tapo ne tik drabužiu, bet ir meniniu kūriniu, pasakojančiu svarbias istorijas.
Mielos audėjos, jei norite susisiekti su Inga: ingaskripkainfo@gmail.com; +370 640 38991
Netekusi finansavimo rudens pabaigoje, nenuleidau rankų ir savo lėšomis toliau keliavau po Lietuvą, ieškodama audėjų. Tikiuosi užbaigti užsibrėžtus prasmingus tikslus ir pagaliau įgyvendinti knygos, pasakojančios istorijas apie audėjas, leidybą.
Austi pati nemoku, tačiau turiu didelį norą išmokti. Deja, šiuo metu laiko viskam nepakanka, tačiau tikiuosi, kad kai sulėtės mano esamo gyvenimo tempas, galėsiu įgyvendinti šią svajonę. O visos mano žinios – tik audėjų dėka, kurios dalinasi savo patirtimi ir tenkina mano smalsumą apie šį audimo amatą. Dar daug ko nežinau, tačiau noro sužinoti dar nesu praradusi, tad tikiu, kad viskas ateis su laiku.
– Apskritai, kodėl ir kam tau visa tai? Pastebėjau, kad ir tavo komanda myli kaimo žmones, kaimą, apie audimą ir audėjas taip pat daug žinių turi.
– Gyvendama užsienyje, viską ėmiau matyti ir suprantu kitaip. Tikriausiai daugelis iš mūsų, iškeliavę iš savo šalies, pasiilgstame savo šaknų. Tuomet išlendi iš burbulo, kuriame gyvenai, ir imi viską matyti kitaip – vertinti savo unikalumą. Šis gyvenimo etapas man buvo simbolinė pradžia, „pumpuro žiedas“, paskatinęs apmąstyti ir gerbti savo šalies kultūrą. Manau, ir mano tėvų auklėjimas yra vienas iš svarbiausių faktorių, kodėl branginu savo lietuviškas šaknis. O ir atrasti močiutės audeklai taip pat be galo prisidėjo prie mano meilės ir noro puoselėti savą kultūrą. Matau prasmę ir didelę svarbą išsaugoti tai, kas daug kam tapę nereikšminga. Man svarbi mano šalis ir jos kultūrinis identitetas, nesuprantu valstybių, kurios negerbia savo paveldo ir brutaliai viską griauna ir stato naujai, neatsižvelgdami į istoriją. Man tai yra visų pirma tuštybė, o visų antra – nusikaltimas. Kas mes, kaip kultūra, be praeities istorijos? Aš manau, be jos mes taptume amerikietiškas burgeris ar kiniškas plastikas. Ar tame yra prasmės? Mano tikslas – projektu perteikiant šiuolaikiškai atkreipti žmonių dėmesį į savo tautos unikalumą ir unikalią tautos istoriją, mes turime tokias kruopščias audėjas, kurios savo rankomis tokius gobelenus išausdavusios. Šį amatą mums reikia puoselėti ir tęsti taip jį išsaugodami ir jokiu būdu neišmesti. Manau, kad dar dešimt metų ir tų austinių neliks dėl mūsų neatsakingumo ir nesusimąstymo. Audėjos iškeliaus, o audžiančiųjų ne tiek daug. Ypač linkiu tiems žmonėms atrasti meilę austiniams – tiems, kuriuos jų mamos ir močiutės išaudė, ir palikti juos ateities kartoms, tik nenaikinkite jų! O mes su komanda esame ne tik kolegos, o ir draugai bei bendraminčiai, mus vienija tas pats smalsumas šiam amatui, taip pat jaučiame didelę pagarbą ir žavesį šioms audėjoms, mums tai nėra suvokiama, kaip šios gležnomis rankomis moterys išaudžia tokius kūrinius. Visada aplanko nuostaba ir nevaldomas džiugesys, jeigu mums pasiseka ir randam audėją dar prie staklių, bet tai nutiko tik du kartus.
– Yra austinių ir keleto spalvų, yra nemažai austa daugumos audėjų, kai mesta ant medvilnės ryškia geltona, mėlyna, elektrine šilko spalva, tačiau daug ir ryškių tamsių spalvų. Kokie austiniai mieliausi pačios sielai ir kodėl?
– Visi austiniai man yra brangūs, svarbūs ir verti pagarbos, tačiau ypač vertinu tuos, kurių kūrėjas turiu garbės pažinti. Šiuo metu turiu nedidelę kolekciją, kurią vadinu kolekcija, nes tai austiniai, kuriuos ne tik įsigijau, bet ir surinkau jų kūrėjų istorijas, įamžindama audėjų portretus ir pasakojimus. Tai unikali mano kolekcijos dalis. Šie austiniai man tampa širdžiai mieliausi ir artimiausi.
– Labai ačiū už laiką, skirtą pokalbiui.
Kalbėjosi Palma Pugačiauskaitė