Pats metas apginti gamtą… nuo žmogaus

„Gyvenimas“ tęsia 2024 m. gruodžio 28 d. numeryje pradėtą pokalbį su VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto lektoriumi, dr. Žydrūnu Preikša apie žmogaus veiklos poveikį gyvenamajai aplinkai, gamtos rūšių įvairovei.

Dr. Ž.Preikša (kairėje) su „Anties sodo“ bendruomenės žygeiviais pažintiniame žygyje Mielupio pakrantėmis.

– Gyvename vaizdingame Nemuno slėnyje su Didžiosiomis kilpomis, šaltiniuotais šlaitais, išraižytais gilių griovų. Mums kraštovaizdis yra įprastas, o mokslininkams – keliantis susidomėjimą. Ką gamtiniu požiūriu unikalaus, reto ir saugotino turime Prienuose, o kas galbūt jau prarasta dėl urbanizacijos ir ūkinės veiklos?
– Nemuno slėnis Prienuose, apsuptas stačių šlaitų, yra vientiso gamtinio karkaso teritorijų tinklo sudedamoji dalis, svarbi ekologinės kraštovaizdžio pusiausvyros palaikymui. Nuo seno tai – augalų ir gyvūnų migracijos kelias.
Slėnio pietinės ekspozicijos šlaitai yra gerai saulės įšildomi, todėl juose susidaro labai specifinės sąlygos (tokių nerasime lygumose), pritraukiančios šilumamėges augalų rūšis, kurios paprastai gyvena stepėse. Todėl Nemuno slėnyje ties Prienais galima rasti apyretį Lietuvoje augalą – dvispalvį raženį ir su juo susijusius drugius – stepinį melsvį, raudonžiedį marguolį.

Punios šilo rezervate išskirtas gamtinis draustinis su Kunigaikščių ąžuolynu yra atviras lankytojams.

Prienų miestas istoriškai susiformavo ant pelkių, bet ne ant tokių, kurias žmogus supranta kaip nepraeinamas – su giliu vandeniu, klampynėmis. Čia formavosi nesudarančios liūno šlaitinės žemapelkės, maitinamos iš šlaitų ištekančių šaltinių, jose dominuoja viksvos. Žmonės pelkes nusausino, pasistatė namus, nutiesė gatves, kanalizavo upelius, kai kurių vagas pakeitė. Įsivaizduoti, kaip anksčiau atrodė Prienų kraštovaizdis, galima apsilankius dar išlikusioje Tartoko pelkėje. Šiuo metu joje įsteigtas telmologinis draustinis, priskirtas Europos svarbos ekologinio tinklo NATURA 2000 teritorijai. Pelkė yra saugoma, deja, sovietiniu laikotarpiu ji buvo gerokai nusausinta, išvagota griovių, čia netgi buvo svarstoma kasti kalkes. Sovietmečio užmojai statyti užtvankas, šlapynes paversti dirbamos žemės plotais padarė didelę žalą gyvajai gamtai, šiuo metu taisome neapgalvotų sprendimų pasekmes. Priimti įstatymai, draudžiantys keisti upelių vagas, juos užtvenkti, numatantys pelkių apsaugą. Jos svarbios biologinės įvairovės išsaugojimui, klimato reguliavimui, netgi vietos orų formavimui.
– Praėjusiais metais kartu su „Anties sodo“ bendruomene buvo surengtas ne vienas žygis miestą vagojančių upelių pakrantėmis, tikslinant jų koordinates, fiksuojant ekologinę būklę, registruojant čia prieglobstį radusius augalus, paukščius, grybus. Tai, ką pastebėjote, nudžiugino ar nuliūdino?

Urbanizacija Prienuose pakeitė kraštovaizdyje dominavusias šlaitinio tipo pelkes, upelius.

– Urbanizacija palietė Prienus, tačiau aplinkinis landšaftas upeliams yra palankus, nes jie išteka iš stačių, sunkiai urbanizuojamų šlaitų, kurių nukasti neleidžiama. Šlaituose, kur dar išlikusios senesnių medžių augimvietės, įsteigtos kertinės miško buveinės, jose kirtimai draudžiami. Dėl šios priežasties Mielupio ar Nuotakos upelio vidurupyje netoli buvusios Miškų urėdijos, Drubengio botaniniame draustinyje išvirtę seni medžiai, sausuoliai neišvežami, o lieka natūralia trąša, maistu ar slėptuve įvairiems organizmams. Negyva mediena yra reikalinga bent 20 proc. (5 tūkst.) visų Lietuvos rūšių išlikimui. Mielupio šlaituose ant virtėlių medžių aptikome dvi saugomas grybų rūšis – skaisčiąją raudonpintelę ir plunksninį raukšliagrybį, o Drubengio slėnyje – į Raudonąją knygą įrašytą apskritasporį bobausį. Lietuvoje iki šiol buvo žinomos tik dvi šio grybo augimvietės – Dusetų girios ir Punios šilo rezervatuose. Pagerinant natūralias gamtos buveines, paliekant jose senus medžius ir stambią negyvą medieną, galima sudaryti palankias sąlygas kai kurioms Lietuvoje išnykusioms rūšims vėl atsikurti migracijos keliu. Kitaip, nelikus gamtinių ryšių, ekosistema išsiderins, įsigalės invazinės rūšys.
– Kaip vietines ekosistemas keičia įsibrovusios rūšys?

Miške palikta negyva mediena yra reikalinga tūkstančių rūšių išlikimui.

– Invazinės rūšys Lietuvoje – žmonių dirbtinai sukurta problema. Želdynų puošimui, ūkiniais ir kitais tikslais nuolat įvežami medžių sodinukai, įvairūs dekoratyviniai augalai, gyvūnai (pvz., kanadinė audinė, usūriniai šunys ir kt.), kurių paplitimo arealai yra toli nuo Lietuvos. Jie sparčiai plinta, nustelbia vietines rūšis, keičia bioįvairovę.
Pavyzdžiui, Sosnovskio barštis buvo įsėtas dėl savo biomasės silosui pagerinti. Jis taip paplito, kad tapo sunkiai išnaikinamas net dirbamuose laukuose. Šio augalo augimviečių yra ir mūsų rajone, tačiau jos pagal užimamą plotą nepalyginamai mažesnės nei Kauno rajone, ties Vandžiogala, juolab Visagino savivaldybėje, kur Sosnovskio barščio laukai plyti iki pat horizonto. Vienos savivaldybės prašymu rengiu mokslines rekomendacijas, kurios leis efektyviau pasirinkti Sosnovskio barščio kontrolės priemones.
– Gal galėtumėte ir daržininkams patarti, kaip veiksmingai kovoti su įvežtiniais šliužais?
– Išnaikinti su augalais ir durpėmis įvežtus šliužus (ispaninį arioną) neįmanoma, galima tik sumažinti populiacijos prieaugį, nuolat renkant suaugėlius ir naikinant jų kiaušinėlius. Tačiau ir šis būdas bus neveiksmingas, jeigu vieni kaimynai juos rinks, o kiti – sudarys sąlygas šliužams veistis, žiemoti atliekų krūvose. Šienaujant žolę prie namų, atvirose, saulės įšildomose vietose šliužai bus mažiau judrūs, išdžius sudėti jų kiaušiniai. Ypač padedame jiems plisti versdami žaliąsias atliekas į pamiškes, tai pasitarnauja šliužams peržiemoti ir kiaušiniams dėti.
– Tačiau nešienautos pievos yra reikalingos dėl biologinės įvairovės, tad kaip teisingiau reikėtų elgtis?
– Siekiant išsaugoti biologinę įvairovę, pievas reikėtų šienauti kartą per metus, geriausiai – vėlyvą rudenį. Jeigu jas visiškai apleistume, pievos sulaukėtų, apaugtų dilgėlėmis ar kitais derlingą dirvožemį mėgstančiais augalais ir krūmais. Kitas būdas prižiūrėti pievas gamtai palankiu būdu yra mozaikinis šienavimas, kai laukas suskirstomas ploteliais, kurie nušienaujami skirtingu laiku. Tuomet augalai spėja pražysti, juos apskraido bitės, laumžirgiai ir drugiai, žiemą, ramybės periodu, jų stiebuose ir lapuose slepiasi drugelių vikšrai, voragyviai. O intensyvus šienavimas kelis kartus per metus sunaikina ir augalus, ir vabzdžių rūšis, po jo gamtiniu požiūriu lieka tik dykuma.
– Neretai žmonės nuskurdina gyvąją gamtą dėl nežinojimo. Į kokias klaidas atkreiptumėt jų dėmesį?
– Pastebėjau, kad Prienuose, šalia Kęstučio gatvės, panemunės pievos yra nuolat šienaujamos. Baiminantis, kad erkės neįsisiurbtų žmonėms ir augintiniams, galbūt pakaktų žolę nupjauti tik per penkis metrus abipus pasivaikščiojimo tako. Likusius plotus galima nušienauti kas antrus metus.
Gyventojai, pasodinę medžius su aukšta laja arti gyvenamųjų namų, vėliau susiduria su problemomis, kreipiasi dėl leidimų nupjauti net ir sveikus medžius. Leidimai negali būti išduodami lengva ranka, specialistai turėtų gerai pasverti medžio keliamas grėsmes ir jo duodamą naudą. Net ir nukirstas, bet paliktas ąžuolas gali būti naudingas gamtai, tapti įvairių rūšių namais.
– Buvote vienas iš Punios šile esančios sengirės išsaugojimo iniciatorių, tūkstančiai piliečių dėl to pasirašė peticiją. Kodėl buvo svarbu išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją?
– Dar tuomet, kai dirbau Nemuno kilpų regioninio parko direkcijoje, Punios šile atlikome nemažai tyrimų. Pastebėjau, kad retų rūšių yra ne tik rezervato teritorijoje, bet ir visame miške, todėl buvo svarbu užtikrinti jų apsaugą. Tik Punios šile yra aptinkamos rūšys, kurios kartu su sengirėmis išnyko visoje Lietuvoje. Toks grybas kaip ąžuolinis pintenis, mėgstantis mažiausiai dviejų šimtų metų senumo ąžuolų draugiją, buvo sutinkamas visame šile, tačiau prieš penkerius metus jo jau neberadome. To priežastis – kirtimai, dėl kurių Punios sengirė pradėjo jaunėti. Kunigaikščių pažintiniame take akį rėžia palikti ąžuolų milžinų kelmai – miškininkų valia jie buvo nukirsti visiškai neseniai, nors mūsų protėviai per daugybę kartų sugebėjo išsaugoti šį gamtos paveldą.
Vyriausybės sprendimu, prieš kelerius metus Punios šilo rezervato plotas padidintas keturis kartus – nuo 500 iki 2000 hektarų. Jame uždrausta visa ūkinė veikla, lankytis galima tik turint direkcijos išduotus leidimus. Tiesa, palikta galimybė nesustojant automobiliu nuvažiuoti iki gamtos draustinyje augančio, panemune besidriekiančio ąžuolų pažintinio tako. Ateities žmonių kartos bent viename Lietuvos miške galės pamatyti, kaip atrodė pirmykščiai miškai.
– Nemuno kilpų regioniniame parke įsteigtas tik vienas rezervatas. Bet Prienų ir Birštono krašte turime ir daugiau ką saugoti…
– Yra įsteigta 18 draustinių (kraštovaizdžio, hidrografiniai, botaniniai, genetiniai, geomorfologiniai, urbanistinis, telmologinis, archeologinis), kuriuose taikomi ne tokie griežti, kaip rezervate, aplinkosauginiai apribojimai, pavyzdžiui, Prienų šile galimi ir kirtimai. Visgi noriu pabrėžti, kad gamtos apsauga Lietuvoje yra kelių lygių. Įsteigtos kertinės miško buveinės, kurios atitinka rezervato statusą, apsaugo mišką nuo iškirtimo, tačiau jos užima nedidelius plotus. Įdiegus NATURA 2000 tinklą ir nustačius jo apsaugos tikslus, panašiais į mikrorezervatus tampa ir europinės buveinės, kuriose saugomos retos augalų ir gyvūnų rūšys.
– Galima priimti daugybę įstatymų, nustatyti aplinkosauginius apribojimus, bet didžiosios dalies žmonių požiūris į gamtą lieka vartotojiškas. Visgi pastaruoju metu, ypač tarp išsilavinusių žmonių, jaunimo, pastebimas vis ryžtingesnis nusiteikimas kelti viešumon ekologines, klimato kaitos problemas, stabdyti beatodairiškus miškų kirtimus. Jūsų nuomone, ar visuomeninių organizacijų, ekologinių bendruomenių, savanorių indėlis į gamtos išsaugojimą yra pakankamai svarus?
– Be abejonės, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Pavyzdžiui, Sengirės fondas buvo įkurtas visuomeniniais pagrindais, iš sopulio, kad Lietuvoje beveik neliko sengirių, miškuose – vien biržės ir jaunuolynai. Idėja įsteigti fondą, skirtą išsaugoti senąsias Lietuvos girias su vertingomis rūšimis, kilo „Sengirės“ filmo režisieriui Mindaugui Survilai, kuris uždirbtus 60 tūkst. eurų skyrė pirmiesiems miško sklypams įsigyti. Miškai šio fondo globai iš privačių asmenų išperkami rėmėjų, Gyventojų pajamų mokesčio lėšomis, kai kurie savininkai miško sklypus padovanoja. Sengirės fondas yra įsigijęs ir kelis miško plotus Balbieriškio girioje.
Ekologiniame judėjime svarbi ir prasminga įvairių profesijų žmonių, savanorių – moksleivių, studentų, bankininkų, menininkų ir kt. – aktyvi vertybinė pozicija. Jie protestuoja prieš gamtos niokojimą, siekia gyventi darnoje su aplinka, yra pamėgę gamtinį turizmą, laisvalaikį leidžia miškuose vaikščiodami pažintiniais takais, tyrinėdami augmeniją ir gyvūniją, stebėdami paukščius – ir savarankiškai, ir pažintinėse ekskursijose su gidais.
Pilietiški žmonės gali daryti didelę įtaką. Pavyzdžiui, peticiją dėl Punios šilo rezervato plėtros pasirašė net 13 tūkst. asmenų, ir tai buvo svarus argumentas kreiptis į Vyriausybę ir Seimą dėl teisės aktų pakeitimo. Todėl yra svarbu šviesti visuomenę aplinkosauginiais klausimais, nes tik pakeitus žmonių požiūrį, senus įsitikinimus, galima išsaugoti natūralią gamtą ir jos bioįvairovę, t. y. savo namus.
Dalė Lazauskienė