Mokytojas, parodęs kelią

Česlovas Iškauskas

Savo kūrybinės žurnalistikos kely esu sutikęs ne vieną Mokytojo iš didžiosios raidės vertą asmenybę. Ypač daug naudos davė VU dėstytojai, nebūtinai žurnalistikos, o ir literatūros, kalbos, istorijos, netgi ekonomikos. Vis dėlto pirmas mano Guru buvo tuometinio Prienų rajono laikraščio „Naujas gyvenimas“, kurio redakcijoje iškart po mokyklos baigimo ėmiau dirbti, žurnalistas Vincas Staniulis. Tai jis mane priėmė į darbą, mokė fotografijos, reportažo, publicistinio pasakojimo žanrų, redagavimo subtilybių, tiesiog varė iš redakcijos kėdės į gatvę, sakydamas: „žurnalistą kojos maitina“… Ši paredaguota ištrauka iš mano neviešos 2020 m. išleistos knygos „Dviejų ąžuolų istorija“.

Dar dešimtoje Balbieriškio vidurinės mokyklos klasėje, tarsi pavydėdamas klasiokės Danutės Tarasevičiūtės iššūkiui – žinutės publikavimui rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas“, pabandžiau ir aš. Neprisimenu, kokio turinio buvo tie rašinėliai, bet, mano pasitenkinimui, laikraštis juos ėmė spausdinti. Net honorarą – po 1, 2 ar 3 rublius mokėjo, o mokiniui tai buvo dideli pinigai. Juos išleisdavau bemat: su suolo draugu Justinu Adomaičiu prisipirkdavom knygelių miestelio knygyne, daug išleisdavau darydamas tėvų namų kamaroje nuotraukas.
Mano literatūrinius bandymus apdorodavo patyręs laikraščio redaktorius Vincas Staniulis (1939–2012), kuris vėliau tapo mano pirmuoju žurnalistikos mokytoju.
Jis tik ką buvo pradėjęs studijuoti VU žurnalistiką, kai mane 1968-ųjų liepą pakvietė dirbti redakcijoje. Šis žmogus, beje, gimęs netoli Balbieriškio, Kunigiškiuose, lėmė mano tolesnį pasirinkimą ir visą kūrybinę karjerą. Ir šiandien dar turiu beveik visus man rašytus laiškus. Štai viename, rašytame 1968 m. gegužės 29 d., jis negaili kritikos: nuotraukos ne kokios, pilkos, apsakymas – kone kriminalistika, bet kai kurie eilėraščiai neužsigulės. Bet patys maloniausi žodžiai pabaigoje: „Kur vis tik linksta širdis? Laikraštis netraukia? Galvą turi – nepražūtum…“
Dar anksčiau nusiųstam rašiniui apie Paukščių šventę ir koncertą mokykloje jis taip pat saldainių nebarsto: neaišku, kuo abiturientas gyvas, koks jo požiūris į gyvenimą, apie ką svajoja. „Apie vyrą, turintį nors motociklą su priekaba, kaimo romantiką, kada 100 ha tenka tik trys darbingi vyrai?“ – ironiškai su priekaištu kolūkiniam kaimui klausė V. Staniulis. Birželio 8-ąją rašytas laiškas palankesnis. Jo pabaigoje kviečia užsukti į redakciją, pasišnekėti, atsivežti tvirtą savo nuomonę apie darbą redakcijoje. Kur nevažiuosi! Bemat nurūkau. Ir jau liepos mėnesį buvau įdarbintas fotokorespondentu, mat, jau turėjau „kamaros“ praktikos. Atlyginimas gal 70 rublių, bet man tai buvo lobis. Na, ir prasidėjo. Kaip tik stojo javapjūtė. Sodina Vincas į savo „Ural“ motociklo priekabą ir rūkstam Jiestrakio link. Gal kokį laukuose plušantį žmogelį pamatysim. Dulkės tik rūksta. Sustojam. Vincas sako: matai, vyriokas su traktorium, bėk, pliaukštelk porą sykių. Skuodžiu per ražienas, tik „Zorkij“ ant kaklo mataruoja – buvau jaunas, greitas. Išlipa iš kabinos nuo darbų pajuodęs, nuo prakaito ir dulkių paišinas traktorininkas, aš jį ir šiaip, ir taip „nutraukiu“ ir maunu atgal į vieškelį. Vincas iš tolo klausia: viskas gerai? O kaipgi, išpučiu krūtinę. O tu pakalbėjai, nors pavardės paklausei? Neeee…, vypteliu. Varau atgal, o to traktoriukas jau ana kur…
Tokie buvo žurnalistiniai krikštai. Jų būta nemažai. V. Staniulis visą laiką sakydavo: nesėdėk už stalo, žurnalistą kojos maitina. Tad sėsdavau į „paziką“, kartais paveždavo iš vykdomojo grįžtantis kolūkio pirmininkas (redakcija ir rajono VK buvo tame pačiame Prienų pastate Tarybų aikštėje) ar koks kolega ir – pirmyn po kaimus. Ieškojau darbo spartuolių, gerų melžėjų, kultūros namų vadovų, saviveiklininkų, kokių nors keistuolių, amatininkų. Kritinių medžiagų nerengiau, nes jų temas iš anksto reikdavo derinti su VK ir partijos rajono komitetu. Šis akylai sekė kiekvieną laikraščio žodį ir kiekvieno žurnalisto krustelėjimą. Laikraščiui tikdavo viskas, tik visada nuotraukos turėdavo būti su kokiu nors tekstu. Kartais ir nepavykdavo: kadrai, kuriuos pats mažytėj patalpėlėj šalia redakcijos ir spaudžiau, ne visada išeidavo ir tiko viešinti – dėl turinio ir dėl kokybės. Mėginau ir „meninės“ fotografijos žanrą, bet nelabai kas išėjo: nufotografuota kaimyno višta ar Nemune plūduriuojanti valtis redakcijos griežtosios atsakingosios sekretorės Aldonos nedomino… Tada nedaug galėdavo padėti ir visada besišypsantis redaktorius Antanas Matulaitis.
(Bet apie šį žurnalistą štai ką netikėtai radau „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ (tekstus galima rasti: http://www.lkbkronika.lt/ ): „1980 m. sausio 8 d. Prienų rajono laikraštis „Naujas gyvenimas” atspausdino rajono ateistinės tarybos pirmininko A. Matulaičio piktą straipsnį: „Ko siekia vikaras Gražulis?“ Straipsnyje mūsų kunigas kaltinamas, kad organizuoja vaikus giedoti chore, patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, kad visą savo „ugnį– nukreipia į mokslinę ateistinę propagandą ir kt…“ Tačiau vėliau, jau pasitraukęs iš „Naujo gyvenimo“, A. Matulaitis tapo aktyviu sąjūdininku, 1989 m. buvo laikraščio „Gėlupis“ redaktoriumi).
O Vincas tik užtraukdavo dūmą ir sakydavo: turėk kantrybės, vyruti, ne viskas iš karto…
O iš kur ta jauno kantrybė! Buvau kiek išpaikintas. Juk žurnalas „Moksleivis“ jau buvo išspausdinęs porą eilėraščių su autoriaus nuotrauka ant Nemuno skardžio… Vadinasi, gimsta genijus! Gerai, kad šią puikybę labai sumaniai gesino Vincas. Jis negailėjo karčių kritikos žodžių (sakydavo: nesiseilėk, vyrui netinka), bet ir patardavo, pataisydavo, viską įvilkdamas į kaimiško humoro rūbą.
Vėliau V. Staniulis dirbo Radijuje ir televizijoje (LRT) Prienų rajono korespondentu, Kauno laikraščiuose „Tėviškės žinios“ ir „Kauno diena“, 1987 m. išleido apsakymų knygą „Saulė, vėl saulė“. Deja, jo saulė geso. Kai prieš keletą metų iki mirties jam paskambinau, jis sunkiai rinkdamas žodžius sakė: skauda, ir ten, ir ten, bet laikausi ir dar laikysiuosi… Neilgai: 2012-ųjų lapkričio 7 d. 74-rių sulaukusio žurnalisto netekome… Dabartinė „Gyvenimo“ redaktorė Ramutė Šimukauskaitė tuomet in memoriam citavo žemiečio Just. Marcinkevičiaus eilutes:
…kur nors manęs nėra,
kur nors turėčiau būti,
kažkas manęs neras,
rugsėjy ar rugpjūty,
trumpėjančioj dienoj,
ilgėjančioj nakty,
nutolstančioj dainoj,
galbūt visai arti…
***
Dabar dažnai užsuku į Balbieriškį ir Prienus, aplankau tą patį buvusio rajono vykdomojo komiteto pastatą anų laikų Tarybų aikštėje. Anądien užsuku į II aukštą, o jo kampe – mero kabinetas. Būtent šioje vietoje, kur šiandien sukiojasi aukšta rajono vadovo Alvydo Vaicekausko kėdė, „Naujo gyvenimo“ redakcijoje kažkada sėdėjau aš su kitais, labiau patyrusiais laikraščio žurnalistais. O kitapus laiptų – buvusios „fotolaboratorijos“ kambarėliai… Dvigubas jausmas: tų dienų ilgesys ir supratimas, kaip toli ir negrįžtamai tu nužengei gyvenimo keliu… Ačiū Mokytojui, parodžiusiam, kuria kryptimi eiti.