Trumparegiški sprendimai – grėsmė žmogui ir gamtai

Karščiai, sausros, potvyniai, kiti stichiniai reiškiniai, nykstančios gyvūnų ar augalų rūšys, plintantys kenkėjai, iššūkiai žemės ūkyje yra akivaizdus įrodymas, kad kintantis planetos klimatas kelia pavojų ir gamtai, ir žmonijai. Deja, daugeliui dar sunku įsisąmoninti, kad prie globalaus masto pokyčių prisideda ir pats žmogus, beatodairiškai eikvodamas gamtinius resursus, žemdirbystės tikslais įsisavindamas vis naujus plotus, naikindamas natūraliai susiformavusias ekosistemas.

Dr. Žydrūnas Preikša.

Biomedicinos srities miškotyros mokslų daktaras, ekologas, VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkas Žydrūnas Preikša akcentuoja, kad aplinkos būklė yra ypač priklausoma nuo visuomenės elgsenos. Todėl, anot mokslininko, blogėjant gyvosios gamtos situacijai, yra ypač svarbus visuomenės ekologinis švietimas, nes, kaip rodo konkretūs pavyzdžiai, neabejingi ir pilietiški žmonės savo iniciatyvomis, protestais ir asmeniniu pavyzdžiu gali pasiekti labai daug – ne tik atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į opias aplinkos problemas, bet ir paraginti priimti reikalingus įstatymus.
– Kas aplinkosauginiu požiūriu pozityvaus nuveikta 2024 metais?
– Šiemet didelių pokyčių teisinėje bazėje neįvyko. Naujasis Miškų įstatymo projektas praėjusios kadencijos Seime taip ir liko nesvarstytas, dėl jo turės apsispręsti naujai išrinkta valdžia. Mokslininkai, tarp jų ir aš, kartu su Aplinkosaugos koalicija, kuri buria nevyriausybines organizacijas, pateikėme įvairių pasiūlymų, vienas iš jų – nekirsti miško teritorijų plynai komerciniais tikslais bent jau saugomose teritorijose. Pozityvus dalykas įstatymų priėmimo srityje – patvirtintas Europos Sąjungos Gamtos atkūrimo reglamentas, pagal kurį ir Lietuva privalės nuniokotose teritorijose atkurti natūralias gamtos buveines. Tiesa, ši iniciatyva buvo priimta tik vieno balso persvara, Lietuvos atstovai po dvejonių apsisprendė balsuoti už…
– Ar dar įmanoma atstatyti prarastas natūralias buveines?
– Jeigu augalų, grybų ar gyvūnų rūšys išnyko visoje Europoje, jų nebeatkursi be specialių priemonių, tačiau blogėjančią natūralių buveinių būklę galima pataisyti, pavyzdžiui, atkuriant pelkes, miškuose pereinant nuo intensyvios ūkinės veiklos prie artimo gamtai ūkininkavimo.

Miškas – didžiausia ekosistema Lietuvoje.

Blogiausia, kai miškininkai iškerta mišką plynai ir, norėdami jį atsodinti, dirvožemį suaria, taip suardydami gyvų organizmų (medžių, žemesniųjų augalų, grybų, gyvūnų) tarpusavio ryšius ir veiklą. O miškai yra svarbiausia biosferos ekosistema Lietuvoje, juose aptinkama per 60 proc. visų šalies rūšių: nelikus palankių gyvenimo sąlygų, jos išnyksta.
Tai nėra tušti žodžiai. Dzūkijos nacionaliniame parke, netoli Marcinkonių, atlikome mokslinius tyrimus, skaičiavome paukščius. Patyrėme šoką, kai gegužės pradžioje, 6 val. ryto stovėdami miške, neišgirdome nė vieno čiulbančio paukščio, nors tuo metų laiku jie kelia didžiausią aliarmą. Nemalonu pripažinti, kad pagrindinė ekosistema virto dykuma be gyvybės.
– Kokios priežastys tai nulėmė?
– Minėtoje vietovėje miškai yra labai monotoniški – vyrauja vien pušys, nėra nei lapuočių, nei krūmų. Sovietmečiu vyravo tokia miškų veisimo politika: nukirsti medžiai buvo atsodinami vienos rūšies kultūra. Dėl to šiandien miškininkai susiduria su labai didelėmis problemomis. Eglynus masiškai pažeidžia kenkėjas žievėgraužis tipografas (kinivarpa). Jeigu miškai būtų mišrios sudėties, sunyktų tik eglės, nereikėtų ištisų plotų kirsti plynai. Miškininkai tokius kirtimus vadina sanitariniais, bet pavadinimas esmės juk nekeičia…
– Be abejo, keisti požiūrį yra nelengva, kyla pasipriešinimas. Peršasi nuomonė, kad galbūt tik prievartiniu būdu, kai Europos Sąjungos institucijos „iš viršaus“ nuleidžia aplinkosaugines direktyvas miškų ir žemės ūkiams ir kt., tampa įmanoma spręsti esamas problemas?
– Ko gero, taip, nes patiems lietuviams Lietuvoje turimos gamtos vertybės nėra įdomios… Antai vienas aplinkos ministras priėmė gamtai palankius teisės aktus, kitas ministras juos atšaukė, ir neliko tęstinumo. Vienintelis dalykas, kurio privalu laikytis, tai ES paukščių ir natūralių buveinių direktyvos, pagal kurias Lietuvoje įsteigiamos NATURA 2000 teritorijos (į jas turi patekti ne mažiau nei 20 proc. visų natūralių buveinių). Kiekvienai tokiai teritorijai turi būti nustatyti apsaugos tikslai, laiku jų neparengusi Lietuva jau susidūrė su Europos Komisijos skiriamomis finansinėmis sankcijomis, buvo sustabdytos investicijos iš ES struktūrinių fondų kai kuriems įgyvendinamiems projektams. Todėl Aplinkos ministerija suskubo parengti apsaugos tikslus visoms NATURA 2000 teritorijoms.
– Kodėl tai svarbu padaryti?
– 2012 – 2013 metais visos Lietuvoje esančios europinės svarbos vertybių turinčios teritorijos buvo inventorizuotos, tačiau, nesant apsaugos tikslų, iki šių dienų bent trečdalis jų buvo sunaikintos. Problema ta, kad nuo sovietinių laikų išlikęs ūkininkavimas yra naikinantis gamtą. Tačiau laikai pasikeitė ir kyla naujų iššūkių, o prieš kelis dešimtmečius netgi nebuvo tokio žodžio, kaip ekologija… Niekas nesuprato, kad miške reikia negyvą medį palikti, sakydavo, kad girininkas yra nevalyvas, jeigu sausuolių neišveža. Dabar laikomasi požiūrio, kad negyva mediena yra ir trąša, ir tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, ir maistas ar slėptuvė.
– Pakalbėkime apie tai, kaip žmogaus daromas poveikis aplinkai galiausiai prieš jį atsigręžia, o žmogus stebisi, kodėl ištiko sausra arba užtvindė liūtys ir pan…
– Žmogus yra gamtos dalis, ir jis gali joje protingai ūkininkauti, nedarydamas aplinkai neigiamos įtakos (arba minimalią įtaką). Situacija pradeda blogėti tuomet, kai pievose, miškuose, vandenyse ši veikla tampa itin intensyvi, pavyzdžiui, sausinamos pelkės, didinami ariami plotai, pievos šienaujamos keliskart per metus, naudojami pesticidai, herbicidai. Tai naikina natūralias gamtos buveines ir jose gyvenančias rūšis. Šienaujamoje pievoje nespėja pražysti, subręsti augalai, todėl nelieka ir juos lankančių vabzdžių, drugių, voragyvių. Juk dalis rūšių peržiemojimui naudoja nenušienautus augalus. Panaši situacija klostosi ir miškuose: jeigu iškertamos sengirės, nelieka senų, išvirtusių medžių, užkertamas kelias vystytis tam tikroms grybų rūšims, kurios draugiškai sugyvena su virtėliais. Todėl nuolat tenka rinktis: ar ekonominiai-ūkiniai interesai, ar aplinkosauga. Pagal ES gamtos apsaugos strategiją, dėl ekologinės pusiausvyros apie 30-tyje proc. natūralių buveinių turi būti ūkininkaujama gamtai palankiu būdu, 10 proc. jų turi būti griežtai saugomos (uždraudžiami plyni kirtimai, negalima tręšti, sausinti, intensyviai šienauti pievų).
Lietuvoje ekologinės žemės ūkio paskirties žemės plotai 2020 m. tesudarė 8 proc. žemės ūkio naudmenų, norint pasiekti proveržį ekologinėje arba organinėje žemdirbystėje, šias teritorijas reikia plėsti trigubai iki 20-30 proc. Ekologinė gamyba įmanoma, to pavyzdys – Vokietijoje, šalia Berlyno, esančio biosferos rezervato teritorijoje dirbantys ūkininkai, kurie visi, išskyrus vieną, ūkininkauja gamtai palankiu būdu.
– Ar mokslininkų požiūriu mes jau „perlenkėme lazdą“ su ūkine veikla?
– Kirsdami miškus, naikindami lietaus drėgmę sulaikančias samanas, sausindami pelkes išbalansuojame vandens apytakos ratą. Nelikus švelninančio, buferinio efekto, keičiasi klimatas. Ledynai tirpsta – vandens atmosferoje susirenka daugiau, turėtų pakakti ir kritulių. Tačiau jie pasiskirsto netolygiai, iškrenta liūčių pavidalu, nuplauna derlingus žemės sluoksnius, patvindo upes, o potvynius keičia ilgos sausros. Prisiminkime vaikystę, kuomet vasaromis nuolat trumpai palydavo, o žiemomis po du – tris mėnesius išsilaikydavo sniegas. Dabar ir metų laikai, ir orai Lietuvoje išsibalansavę – Lietuva artėja prie subtropinio klimato. Pokyčiai akivaizdūs, todėl būtų absurdiška juos neigti.
– Galbūt žmogus gyvena per trumpai, kad per savo gyvenimą įvertintų globalius pasikeitimus?
– Žvelgiant į Žemės istoriją, klimatas nuolat buvo nestabilus – kaitaliojosi atšalimo ir atšilimo ciklai, tačiau procesai buvo ilgi. Mūsų amžiuje dėl iškastinio kuro naudojimo, anglies dioksido ir kitų dujų, sukeliančių šiltnamio efektą, išmetimo į atmosferą, miškų naikinimo, pelkių nusausinimo jie greitėja, problemos didėja, kaip sniego gniūžtė, risdamasi nuo kalno, įgauna pagreitį.
– Jūs daug keliaujate, lankotės kituose žemynuose, dalyvaujate mokslinėse konferencijose, galbūt galite įvertinti, kaip sparčiai pasaulyje dėl žmonių veiklos keičiasi ekologinė pusiausvyra?
– Pavyzdžių daug ir neigiama, ir gerąja prasme. Drastiška tai, kad didžiausi Amazonės miškų masyvai iš Brazilijos pusės yra masiškai kertami ir paverčiami įvairiomis kultūromis – kavos, kakavos, cukranendrių plantacijomis, ryžių laukais. Buvęs šalies prezidentas tai skatino.
Toks vartotojiškas požiūris vyrauja ir Indonezijoje, kur auga vertingiausi pasaulio drėgnieji tropiniai miškai, ir Afrikos žemyne, kur per vienerius metus sunaikinama 3–4 mln. hektarų miško. Vieno indoneziečio paklausiau, kodėl jo šalyje kertami tokie vertingi miškai, kuriuose randama didžiausia biologinė įvairovė. Jis atsakė, kad iš miško naudą gali gauti tik vieną kartą per gyvenimą – jį nukirtęs ir pardavęs medieną. Tuo tarpu ryžių derlių nuima du – tris kartus per metus.
Panaši situacija klostosi ir Lietuvoje, kur miškai iškertami, žaliavinė mediena parduodama kinams, išvežama į Skandinavijos šalis. Tiesa, tuo užsiimančios įmonės sumoka PVM, pelno mokesčius, tačiau jos siekia gauti naudą, o ne saugoti, tausoti miškus. Tuo tarpu savininkas jaučia prieraišumą ir pasididžiavimą.
Tikro šeimininkiškumo pavyzdį mačiau Butano karalystėje, Pietų Azijos valstybėje, kuri įsikūrusi Rytų Himalajuose. Šioje budizmą išpažįstančioje šalyje į gamtą žiūrima su pagarba. Miškai yra valstybės turtas, jie nekertami ir neeksportuojami. Jeigu gyventojo reikmėms prisireikia medienos, jis privalo pasodinti tris medžius vietoj vieno iškirsto. Šioje šalyje uždrausta rišti gyvulius, jie ganosi laisvai, draudžiama medžioklė, žvejyba. Gamta pati reguliuoja gyvūnų perteklių.
Lietuvoje elgiamės skirtingai: medžiotojai priekabomis veža į mišką pašarą ir šeria šernus, elnius. Šie sėkmingai peržiemoja, prisiveisia didelės bandos, kurios sukelia daugybę rūpesčių ūkininkams: nusiaubia jų pasėlius, suniokoja derlių. Pastarieji reikalauja reguliuoti laukinių gyvūnų skaičių, kyla diskusijos ir ginčai.
Nustojus šerti gyvūnus, jų populiacijos skaičius stabilizuojasi, toje teritorijoje jų lieka tiek, kiek gali išsimaitinti natūraliai randamu pašaru. Taigi žmogui nesikišant į natūralius gamtos dėsnius, problemos išsisprendžia.
Pokalbį su dr. Žydrūnu Preikša pratęsime kitame „Gyvenimo“ numeryje. Mokslininko teirausiuosi, ką tokio unikalaus, reto ir saugotino gamtiniu požiūriu dar turime Nemuno kilpų regioniniame parke ir Prienuose, kaip turėtume elgtis, kad mūsų veikla gyvenamojoje aplinkoje būtų tausojanti.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos