„Tegu išlieka Kūčių vakaro dvasia“…

Kai laukus jau lengvai papuošė pirmosios snaigės, gražus kelias su kalneliais ir kloniais vedė į Virkininkus. Tai – mūsų rajono kaimas Stakliškių seniūnijoje, netoli ribos su Kaišiadorių rajonu. Į Kalėdinį susitikimą, įpusėjus Adventui, pakvietė Paulina, Aivaras ir Joris Jonučiai, gyvenimą ir savo šeimos verslą prieš penkerius metus pradėję (žinoma, pradžių pradžia – gerokai anksčiau) kurti Aivaro senelių, Angelės ir Jono Burakevičių namuose bei žemėje.
Kol laukėm prie stalo ateinant babos ir dieduko (taip juos šaukia anūkai), svetinga šeimininkė Paulina ruošė kavą. Pasirodo, Aivaras apie gyvenimą kaime kalbėjo jau nuo tada, kai prieš trisdešimt metų Angelė ir Jonas Burakevičiai sugrįžo į Virkininkus, Angelės tėvų namus, ir ėmėsi ūkininkavimo. Aivaras gimė ir gyveno Kaune, Emaliuose, kur mokėsi, sportavo – lengvoji atletika, kovinis sportas, boksas. Buvo įstojęs ir į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Bet, sako, labai jau jam rūpėjo, kaip reikalai kaime. Kaip tos karvės, juk jau sninga,laikas ginti, ir taip juk daug darbų, diedukui reikia padėti. Taip mokslų ir nebaigė. Visad su šypsena, išduodančia gilią sielą, Aivaras prisimena vieną iš dienų, kai po pamokų mokykloje, penktadienį diedukas atvažiavo jo pasiimt, nes reikėjo penkiolika karvių suginti. „Kaip mažas dirbau, taip ir prigijo, kaip mokė diedukas, taip ir išmokau, – sako, ir visai neužsimena, kad buvo ar yra sunku.
Beje, prisimindamas Kalėdas, Kūčias, Aivaras labai nuoširdžiai tikina, kad ir jų šeimoje visos tradicijos išliko. „Pati gražiausia šventė – Kūčios, ypač to vakaro dvasia, kuri išlieka“, – sako jis. Į pokalbį įsiterpia ir Paulina, ir sugrįžę iš miesto diedukai.

Jonučių ūkyje gaminami pieno gaminiai gerai žinomi ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Įdomi ir jaunos šeimos pirmojo susitikimo vieta – tai Stakliškių bažnyčia. Tuomet vyko šv. Mišios, kurių metu Pirmąją komuniją priėmė vieno jų sesė, kito – pusseserė. Bažnyčioje žvilgsniams susitikus, abu surado vienas kitą. Drauge su jais gyvenimo pamokų mokosi ir mažasis Joris, kuriam dveji su puse metukų. Tačiau sūrį jis drąsiai teikia dovanų, paspaudžia ranką – vadinasi, bus kam tęsti Jonučių šeimos ir tradicijas, ir ūkininkavimo meną, Aivaro perimtą iš dieduko, Joriui – iš prosenelio Jono ir tėvelių.

Pokalbį pagyvina babos Angelės pasakojimas apie gyvenimo Kūčias. Moteris prisimena, kaip jai labai norėdavosi mėsos, kai būdavo negalima per pasninką, nors kiaulę papjaudavo prieš šventes. Anksti neteko tėvelio, augti liko penki vaikai. Taigi visus darbus dirbti išmoko anksti. Linksmai prisimena ir laiką, kai mama, pavyzdžiui, ruošdama silkę, ją visą sunaudodavo. Silkės galvos tikdavo sriubai. Žinoma, Kūčių rytą kurdavo pečių, minkydavo ir kepdavo pyragus, kleckučius (kūčiukus), ant stalo tiesdavo baltą staltiesę, o po ja paklodavo šiaudų. Traukdavo šiaudą kiekvienas kuo ilgesnį, bet jau pavalgę vakarienę. Kūčių dieną puošdavo ir eglutę. Kadangi augo keturios sesės ir brolis, tai mergaitės ant eglutės pačios gamindavo žaisliukus – lėlytę iš siūlų, įvairių snaigių mokėjo pasidaryti. Darbelių buvo išmokę ir Alšininkų mokykloje, kur mokėsi. Seneliu šalčiu tekdavo pabūti ir Angelei. Sako, kailinius kita puse išsiversdavo, ir taip apsirengdavo, kad jaunėlis brolis neatpažindavo ir vis klausdavo, kur sesė. O pastaroji Senio šalčio vaidmenyje buvus, kuriai ir eilėraštuką turėjo kiti padeklamuoti, padainuoti, kad gautų dovanėlę – saldainį.

Angelė ir Jonas Burakevičiai – su proanūkiu Joriu.

Beje, dabar vyriausia namų šeimininkė užsimena ir apie darbus ūkyje, kuriuos, be pyrago kepimo, reikėję dirbti ir Kūčių dieną, ir Kalėdų – kaip kiekvieną: „Gyvuliai jau vakarui pašerti, tada išsiprausiam, visi švarūs sėdam valgyti Kūčių vakarienės, ir tai būdavo jau apie devinta ar dešimta valanda vakaro“. Išlikę ir jaunimui perduoti Kūčių vakaro papročiai, tokie, kaip šiaudo traukimas iš po staltiesės, dar galima ir sausų kleckelių į saują paimti, jei netekėjusi esi. Suskaičiavus, jei porinis – ištekėsi ateinančiais metais, o jau jei trys ar penki, teks dar tuos metus tikrai jaunikio laukti. Žinoma, šiemet, kaip ir visada, ant stalo bus tradiciniai Kūčių vakarienės patiekalai – virtinukai su grybais, burokėlių sriuba su grybais, iš viso dvylika patiekalų, o gal ir daugiau. Mat prie Kūčių stalo susės jau trys kartos – baba Angelė, diedukas Jonas, jų vaikai – dukra Ramunė su vyru, sūnus Liutauras su žmona, anūkai Aivaras su žmona Paulina, jų sūnus Joris, Aivaro sesė Rugilė, Dominykas. O jeigu netikėtai atvyks ir daugiau, prie plataus stalo vietos užteks visiems.
Nuo kalbų apie Aivaro meilę žemei, gyvuliukams, tiesiog tiems namams, kuriuose išėjo pirmąsias ūkininkavimo pamokas bei verslo kūrimą – pienininkystę, pieno perdirbimą, bendraujant kalbos kartais sugrįždavo keliais dešimtmečiais atgal. Ir Angelė, ir įsiterpęs į pokalbį Jonas patikina, kad sunkiausias darbas būdavo kult javus ant grendimo su spragilu, arpuot. Kol arpo neturėjo, vėtydavo prieš vėją. Tačiau ar diedukas kokį noragą paminėtų, ar traktorių, ar, pavyzdžiui, žodį tik „vyšnelė“, galima justi, kad Aivaras iškart supranta, apie ką eina kalba. Abu su Paulina tikina, kad darbų nebijo, kaip ir iššūkių. Kitų gyvenimais nesidomi kaime, tik gaila, kad sunku rasti darbininkų. O baba vis mintimis sugrįžta, kaip mažiukas Aivaras net melžiant karves gebėjo ir šokti, ir dainuoti. Jo visur buvo pilna, kur tik reikėjo. Diedukas prisimena, kaip aštuonerių metų anūkas sėdo už JMZ traktoriaus, vadinamo „jumza“, vairo. „Dievulėliau, toks senas traktorius ir vienas be vairuotojo važiuoja“, – pamačiusi sakė kaimo gyventoja. O Aivaras tokių metų jau ir rankom mokėjo melžti karves, ir aparatais. Kai jam buvo dvylika metų, diedukai išvyko į kelionę, palikę anūkui visą ūkį – dvylika karvių, kurių viena ėmė ir apsiveršiavo. Šypsosi Aivaras, kad tada 20 litrų primelžė. Ir dar viską labai tvarkingai surašė, kiek pieno pridavė, litrus. Diedukai didžiuojasi anūku . Ir išties jis to vertas. Gerbiamas Jonas taip pat gerai mena, kaip kartą Aivaras iš Stakliškių jį iki Prienų vežė. Tuomet jam reikėjo skubiai pas medikus, pats vairuoti negalėjo. Trylikos metų anūkas puikiai nuvairavo mašiną iki Priimamojo. Atgal į namus jau vairavo pats Jonas.
– Nebuvo tokių atostogų mokykloje, kad aš nelikčiau kaime, taip man jis prigijo, – sako Aivaras.
Bendraujant jaunasis ūkininkas kalba ir apie nūdienos aktualijas, pienininkams kylančias problemas, projektų teikimą bei jų įgyvendinimą. Abu su Paulina viliasi, kad permainos prasidės, pradėjus eiti pareigas naujajam žemės ūkio ministrui. Abu jauni žmonės išties turi tvirtas savo nuomones, nebijo jų motyvuotai išsakyti. Ir Jonas Burakevičius, ir jaunimas tikina, kad, dirbant su gyvuliais, biuletenių nėra kada imti. Kaip kad ir ilgoms kelionėms laiko stinga. Vasario mėnėsį bus šešeri metai, kai jauna pora ūkininkauja. „Svarbiausia – pradžia“, – tikina ir linki kitiems ryžtingumo, pasitikėjimo savimi, siekiant užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo.
– Reikia tikėti savo sprendimais, savo progresu, o ne kitų, ir nenorėti labai greitai gauti grąžos „maišais“, džiaugtis ir vertinti tai, ką turi, – artėjančiais naujais Medinės žaliosios gyvatės metais visiems linki Paulina ir Aivaras. O sau jie palinki, kad galėtų priimti daugiau darbuotojų, tiesiog, kad būtų ką priimti, ir dar, kad patys su Joriu galėtų išvykti į ilgesnę kelionę. Taip pat jauni ūkininkai tiki, kad Kalėdos – ne veltui stebuklų metas, kad naujas Seimas taip pat ne tik žadės. „Tikimės ir viliamės, kad daugiau dėmesio skirs ir Seimo bei Vyriausybės nariai, kad ne tik žadės, bet ir realiai skatins kurti pridėtinę vertę, mažindami įvairius suvaržymus“.
Įdomu buvo klausyti ir dieduko Jono pasakojimų apie tremtį, laiką, kai buvo išvežtas jo tėvelis, o mamai slapstytis teko… Beje, Jonas čia netoli, tik per gerą lauką, kadaise „į žentus atėjo“. Pasakoja, kad jo ir tėvo tėvai gyveno pasiturinčiai. Čia buvo gyvenvietė, buvo rėžiai – vienoj pusėj namai, kitoje – ūkiniai pastatai stovėjo. 1922 metais jau „išėjo ant kiemų“, pradėjo ūkininkauti. Jono senelis laikė eržilą, šimtą litų kainavo vienas sukergimas, grūdų centneris kainavo penkis litus. Arkliai tuomet buvo pagrindinė darbo jėga. Jono senelis Juozas Burakevičius buvo nujojęs su savo eržilu į parodą Kaunan. Sako, net pats Smetona arklį glostė. „Norint ūkininkauti reikia žemę, gyvulį mylėti, šneką bendrą su juo surasti, – pataria Jonas. – Antai „vyšniai“ (karvutei) duonos nunešdavau, pakalbindavau, tai net galvą palenkdavo ant peties. Bet gyvulys piktą irgi labai ilgai atsimena“, – patikina.
Jonas Burakevičius kitiems senjorams, dar ūkininkaujantiems, linki nebijoti jauniems anūkams perleisti ūkio. Padėt galima, bet vadovauja tegul jaunimas. „Jeigu netingi, žmogus puikiai gali gyventi ir kaime, vienkiemyje. Nereikia laukti iš kitų, o imti ir daryti plačiau,“ – sako jis.
Ir Aivaras, ir Jonas taip pat užsimena apie vis dar jaučiamą atskirtį kaime. Pasak jų, kaime dabar gyvena arba ūkininkai, arba sugrįžę atkūrę sodybas ir retkarčiais atvažiuojantieji, arba vieniši senjorai, pas kuriuos skuba socialiniai darbuotojai. Ir dar socialiai remtini jauni žmonės. Kaip tą atskirtį sumažinti? – jiems tai labai rūpimas retorinis klausimas.
Išties laikas svečiuose labai greitai „ištirpo“, nes kalba vijo kalbą, nepamirštant ir pieno produktų gamybos subtilumų. Kaip, pavyzdžiui, ima ir prarūgsta ruošiamas būsimas gaminys. Tada jau vištoms atitenka, o darbe – nuostolis. Bet tokia yra gyvenimo kasdienybė. Labai graži buvo ta kelionė Virkininkuose – nuo proprosenelių gyvenimo šitoje žemėje iki ranką tvirtai spaudžiančio, į akis tiesiai žiūrinčio mažojo Jorio. Gražūs namai, gražūs ir juose tradiciškai susėsiantys prie Kūčių vakarienės stalo pasidalinti kalėdaičiu žmonės, linkintys vieni kitiems būti dar ilgai drauge besidžiaugiant tokiomis gražiomis akimirkomis, darbais. Juk labai gera čia, tėvų žemėje, stebėti net ir patekančią ir besileidžiančią saulę, kitus gamtos reiškinius. Pasak Aivaro, kokios šiltos ir gražios vasaros naktys, kai reikia dirbti su traktoriumi…
…Taigi tegu jums mažiau skauda fiziškai už tai, kad daug gyvenime sunkiai dirbote, gerbiama Angele ir Jonai, tegu sekasi darbai ūkyje, telydi asmeninė sėkmė, miela Paulina, Aivarai, mažasis Jori.
Palma Pugačiauskaitė