Palankynos

Jau prieš mėnesį žinojau, kad eisime aplankyti dievulio. Taip baba sakė, kad gims dievulis ir reikia jį lankyti. Tad ir laukiau, kiekvieną dieną vis klausinėdama. O baba vakarais man vis pasakojo apie jį, jo tėvus, tris išminčius, apie žvaigždę vakarinę bei gyvulius tvartelyje. Bandžiau įsivaizduoti savo susitikimą su juo, bet man tai sunkiai sekėsi.
Ir pagaliau atėjo ta diena. Aišku, visi nuo ryto turėjo reikalų, ruošė valgius, puošė eglę, dengė stalą. Aš irgi stengiausi visiems ir visur padėti. Tėtis sakė einantis į tvartą pas mūsų gyvuliukus paduoti geresnio ėdalo, kad, kai kalbėsis gyvuliukai, nesiskųstų, koks blogas šeimininkas. Įdomu, o aš galėčiau pasiklausyti, gal ir apie mane ką nors pasakytų. Aš tai visada avytėms nunešu duonos ir šieno plakelį paduodu. Bet manęs nesivedė į tvartą, tai taip ir liksiu neišgirdus.
Kai sužibo vakarinė žvaigždė (kaip baba sakydavo, reikia sėsti valgyti, kai ji pateka), mes, visa šeimyna, susėdome valgyti kūčių vakarienės. Baba sukalbėjo maldelę ir padalino plotkeles. Laužėme vienas kitam iš rankų ir stebėjome, kad nepraleistume, nes iš visų reikia atlaužti ir su visais sava pasidalinti. Po to sekė visų valgių ragavimas, o jų buvo dvylika ir mama liepė visko paragauti. Mano pilvelis jau buvo pilnas, kai baba pakilo nuo stalo ir tarė, dabar važiuosime dievulio lankyti. Labai laukiau to momento, todėl puoliau ieškoti batų, paltuko ir rengtis, kad tik greičiau susiruošti. Mama padėjo apsirengti, o baba atnešė iš skrynios tą, savo didžiąją skarą. Lauke buvo gana šalta ir nemažai sniego, tad iš manęs padarė bobulę. Apvyniojo mane ta didžiąja kraitine skara nuo galvos iki kelių, net mano žaliojo paltuko nesimatė. Užmovė kumštines pirštines, dar ant skaros užrišo šaliką. Stovėjau ir negalėjau pajudėti. Bet baba sakė, taip bus geriau, svarbiausia nesušalti. Tėtis į tą laiką pakinkė Sartę į važelį ir atvažiavo prie durų. Jis paveš mus iki miestelio.
Į važelį sėdome trise, vienoje pusėje tėtis su savo kailiniais ir ta juokinga kepure, kur ausys atsilenke, per vidurį aš, o iš kitos pusės baba su savo rudu išeiginiu paltu (kaip ji sakydavo) ir lapės kailiu ant jo. Tėtis dar ant kojų mums visiems užmetė,,gūnią“, nes, kai bėga Sartė, labai sniegą taško, tai kad labai neapneštų.
Ir pasileidome nuo namų miestelio link. Sartė bėgo ristele, iš po kanopų žerdama sniegą, o važelis taip lengvai slydo keliuku, rodės per pūkus skriejame. Tėtis tvirtai rankose laikė vadžias ir vis paragindavo Sartę pirmyn.
Iki pat bažnyčios tėtis nevažiavo, paleido mus toliau. Mes išlipome, susitvarkėme, baba nurišo nuo manęs savo didžiąją skarą. (O pagaliau galiu kvėpuoti). Tėtis, pasakęs, už kiek laiko atvažiuos, apsisuko ir nuvažiavo, o mes patraukėme į bažnyčią.
Einant vis arčiau matėsi, kaip žmonės renkasi kas po du, kas būreliais į bažnytėlę. Priėję prie durų patrepsena, kad nukratytų nuo batų sniegą, o kai kurie pasilenkę ir pirštine nubraukia. O sniegas einant po kojomis tik girgžt, girgžt….
Aš priėjusi prie durų irgi patrepsenau, kad sniego neprineščiau. Su pirštine nevaliau, nes bijojau paleisti babos ranką. Aplinkui buvo prietema ir daug svetimų žmonių, bijojau pasimesti. Baba pasivalė batus ir mes žengėme į koridorių. Didelės durys buvo praviros, iš ten sklido šviesa, girdėjosi žmonių balsai ir batų kaukšėjimas. Baba priklaupė, persižegnojo ir mes žengėme į vidų. Kiek daug žvakių, lempučių, šviesos. Kaip viskas blizga, žiba, kaip gražu. Tokio grožio ir tiek šviesų dar nebuvau mačiusi. Stovėjau užvertusi galvą į viršų ir iš nuostabos net išsižiojusi. Gal būčiau taip ir stovėjusi, tik pajutau, kad baba mane už rankos kažkur vedasi. Ėjome plačiu taku, aplink stovėjo suolai, juose jau sėdėjo nemažai žmonių. Priekyje pamačiau stovint kelias moteris, vienos kažką šnabždėjo, kitos priklaupdavo, atsistodavo ir nueidavo. Priėjome, baba švelniai mane stumtelėjo į priekį ir pasakė, kad, va, ir atėjome dievulio aplankyti.
Žiūriu, taip, tikrai, tai juk viskas iš babos pasakojimų. Tvartelis, avytės (tokios, kaip pas mus namuose), ėdžios, kur avytėms dedame šieną.O kas ten, ėdžiose? Baba kaip tik tuo metu parodė pirštu ir pasakė, kad ėdžiose guli dievulis. (Bet jis labai panašus į mano mažą brolį, kuris liko dabar namuose su mama). O ten, šalia, turbūt jo mama ir tėtis, tie trys vyrai tai ir bus išminčiai iš babos pasakojimų. Ir viršuje ta graži, spindinti taip, tai vakarinė žvaigždė. Pagaliau… Pagaliau ir aš aplankiau dievulį.
Su baba atsisėdome į suolą. Vyko mišios, grojo vargonai, kunigas (taip baba vadino vyriškį, stovintį už altoriaus) daug skaitė ir kalbėjo, žmonės tai stojosi, tai klaupėsi, tai sėdosi. Aš negalėjau atitraukti akių nuo dievulio ėdžiose ir labai jau graži man buvo ta vakarinė žvaigždė.
Nuo to vakaro praėjo nemažai metų. Bet ir dabar, atėjus šventėms, pamačius prakartėlę, švieseles, sulaukus vakarinės žvaigždės, sugrįžta to pirmo karto prisiminimai ir ausyse vėl suskamba ,,Sveiki sulaukę šventų Kalėdų!“
Lina Juodžiukė