Baltiškos Kūčių, Kalėdų tradicijos

Prienų kraštietė, įmonės „Moderni Laumė“ įkūrėja, menininkė Radvilė Kuncė domisi lietuviškomis Baltų tradicijomis. Kokie gi buvo Senieji baltiškieji Kūčių ir Kalėdų papročiai bei burtai? Kas išlikę iki mūsų dienų?

Įmonės „Moderni Laumė“ įkūrėja, menininkė Radvilė Kuncė.

…Neturint senųjų raštų negalima įvertinti, kas išliko iš baltų laikų, o kas atsirado po krikščionybės įvedimo. Tradicijos keliavo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, keitėsi bėgant metams, todėl etnologams sudėtinga pateikti teisingus faktus.
Bažnyčia nepritarė magijai, burtams, todėl galimai tai atkeliavo iš senųjų laikų.
Kūčios (žiemos saulėgrįža) mūsų protėviams buvo bene svarbiausia metų šventė, minėta gerokai seniau nei atsirado krikščioniškosios Kalėdos.
Tikėta, jog šiuo laiku elnias devyniaragis išbėga iš už jūrų marių savo raguose saulės parnešti. Taip prasideda naujas metų ciklas ir šviesa vėl nugali, todėl dienos pradeda ilgėti.

Kuo Kūčių vakaras buvo ypatingas?
Pasak Radvilės, nuo seno Kūčių vakarą gaubė daug mistikos. Dėmesys mirusiųjų pagerbimui, prie stalo kviečiamos protėvių vėlės. Iki šiol daugelyje šeimų išlikęs paprotys ant Kūčių stalo padėti papildomą lėkštelę giminės išėjusioms dūšelėms. Be to, Kūčios, kaip ir Joninės (vasaros saulėgrįža), buvo mistifikuojamos dėl fakto, kad tai trumpiausia diena ir ilgiausia naktis metuose, kai šviesa ir tamsa tarsi „persidalina valdžią“ pasaulyje liekant menkutei ribai tarp dabarties ir anapus…
Svarbus paprotys – Kūčias sutikti kuo švaresniam fizine bei dvasine prasme. Iki Kūčių reikia darbus užbaigti, skolas atiduoti, visus namų kampus išsikuopti, švariai nusiprausti, permąstyti metų darbus, pasiekimus. Tam ir pasninko buvo laikomasi, kad ne tik kūnas, bet ir mintys lengvesnės būtų.
Prie vakarienės stalo – rimtis, tyla ir pagarba. Blogu ženklu laikyta Kūčių dieną su kuo nors susirieti, paprašytam kažko atsisakyti ar užklydusio elgetos prie stalo nepasodinti. Negalima nieko skolinti ir skolintis, nes sėkmė ir pinigai iš namų atsitrauks. O jei jau skolintis prireikia, būtina nors pinigėlį už tai duoti.
„…Pamenu vaikystėje šiais prietarais labai tikėjau. Kartą Kūčių popietę atėjo kaimynas kažkokio įrankio iš tėčio pasiskolinti. Perspėjau, kad taip daryti negalima, bet niekas manimi vaiku nepatikėjo. Tais metais ir tėčiui, ir kaimynui nutiko nelaimės,“ – prisimena pašnekovė.
Anot jos, šią dieną mūsų protėviai ir apie orus spėdavo. Tikėta, jei vėjas labai ūkauja, protėvių vėlės aplankė kažko perspėti. Sakydavo „jei Kūčios ant vandens, tai Velykos ant ledo“, šį seną posakį patvirtina keletas pastarųjų metų, kai ne per Kūčias, o per Velykas sniego sulaukdavome.
Vidurnaktį prakalbę gyvuliai ar vanduo šuliniuose vynu pavirtęs ar stebuklingu ir visažinystę suteikiančiu tampantis. Kai kur sakoma, kad laumės Kūčių naktį šulinius saugojusios…

Per Kūčias išskirtinis dėmesys bitėms
„Dažnai šeimos vyriausiasis, kuris kalbą prie stalo sakydavo ir už šeimos bites būdavo atsakingas, linkėdavo: „Bičiuliaukitės kaip bitės“, „Būkit darbštūs kaip bitės“, „Imkit pavyzdį iš bičių – vienas už visus, visos už vieną“ ir t.t.
Bitė lietuviui nuo seno šventas gyvūnas, tarsi tarpininkas tarp žmogaus ir dievų pasaulio. Bitininkai tikėjo, kad norint, jog geras kitų metų medunešis būtų, reikia, kad per Kūčias snigtų „dideliais kąsniais“. Buvo paprotys Kūčių dieną aplankyti bites ir sodus, nukrėsti nuo vaismedžių ir avilių sniegą, pabelsti į avilį ir paklausyti, ar bitės gyvos. Ant Kūčių stalo degdavo bičių vaško žvakė ir buvo patiekiamas medus, kad metai saldūs būtų,“ – pasakoja R. Kuncė.
Pasak jos, bitininkai turėjo paprotį po vakarienės nuo vaišių stalo į avilį dovanų bitelėms nunešti: ar korio gabalėlį, ar cukrumi apibarstytą duonos riekelę. O iš po staltiesės ištrauktą šieną po aviliais pabarstydavo…
Džiugina išlikusi tradicija uždegti ant Kūčių stalo bičių vaško žvakę ar patiekti 12 patiekalų, tarp kurių – ir kvapnus medus.

Kūčių burtai: seniau ir dabar…
„Gal savo šeimose esame išsaugoję tokius burtus, kaip šiaudo iš po staltiesės traukimas ar vaškinės žvakės liejimas į vandenį, nors dirbdama su jaunomis merginomis pastebiu, kad dauguma nebežino ir to.
Į mergvakarių programą įtraukusi būrimą su vašku vandenyje – nuspėti, kas nuotakos laukia vedybiniame gyvenime.
„Norite taip išsiburti? Jums reikės dubens su vandeniu ir vaško žvakės. Atrėmę ranką stabiliai į stalą paverskite žvakę ir pradėkite lėtai lašinti vašką į dubenį. Stebėkite, kokios vaško figūros formuojasi vandens paviršiuje. Lopšys reiškė vaiką, lova – ligą, paukštis – keliones, apskritimas (žiedas) – vestuves, gėlė ar saulutė – laimę, pilis – turtus, stalas su daug galvelių – puota, arklys ar pasaga – sėkmė, gyvatė ar katė – įspėjimas, raktas – nauja pradžia ar nauji namai, žvaigždė – sėkmė, širdis – meilė ir t.t.,“ – sako baltų tradicijų puoselėtoja.
Galima atlikti burtą deginant popieriaus gniūžtę. Į lėkštę dėkite suglamžytą popierių ir jį uždekite. Tada sukinėjant lėkštę stebėkite liepsnos šešėlį, krentantį ant sienos, – taip buvo spėjama ateitis. Jei matoma pora – bus poringi metai, namas – statybos ar nauji namai, arklys su vežimu – vestuvės ar kelionė…

Žaidimai loterijos principu
Po lėkštelėmis ar kepurėmis pavožiami daiktai, turintys simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, duonos riekelė – sotūs metai, kaspinas – tolimas kelias, anglis arba saujelė žemių – mirtis, pinigai – turtas, raktas – nauji namai, nosinė – ašaros, žiedas – vedybos, lėlytė – vaikas, rožančius – kunigystė ar senmergystė, tuščia – skurdas, gėlės žiedas – džiaugsmas, pieštukas ar plunksna – mokslai. Vienas iš Šeimyniškių lėkšteles (ar kepures) išmaišydavo, kol buriamasis būdavo užsisukęs ar užsidengęs akis ir reikėdavo pasirinkti vieną lėkštelę. Tokį burtą smagu padaryti šiais laikais, simbolius pasirenkant aktualius nūdienai.
Burdavosi dažniau merginos, norėdamos sužinoti apie būsimą išrinktąjį. Sutemus eidavo į tvartą tamsoje pešti avių plaukų – kokios spalvos išpešdavo, tokių plaukų ir būsimas vyras bus. Arba eidama miegoti pakišdavo šukas po pagalve, o ryte kokį plauką šukose ras – tokie bus jaunikio plaukai. Kartais šeimynykščiai mėgdavo pajuokauti – į šukas naktį įdėdavo arklio uodegos plauką ar gaidžio plunksną. Dar žinomas burtas – vakare merginos išgerdavo sūraus vandens ar privalgydavo sūriai, kad susapnuotų būsimą vyrą, kuris sapne gert paprašys. Populiarus buvo ir burtas su žiedu, plauku ir stikline vandens. Merginos išraudavo savo plauką ir ant jo užmaudavo žiedą. Pripildavo pusę stiklinės vandens ir virš jo žiedą ant plauko ramiai laikydavo. Kiek kartų žiedas į stiklinės kraštą suskambės – po tiek metų ištekės, į kurį kraštą pirmą kartą dzvangtels – iš tos pusės piršliai atvažiuos.
Vaikinai po lova paberdavo saują linų, jei sapne jų rauti ateis mergina – kitais metais jis ves.
Naujesnių laikų burtas ant lapelių surašyti simpatijų vardus ir padėti po pagalve. Nakčia nubudus iš po pagalvės ištraukti vieną lapelį. Koks vardas ant jo parašytas, tokiu vardu ir sutiksi. Žemaitijoje taip burdavo ir metų sėkmę. Lapeliuose rašydavo „laimė“, „nelaimė“, „vedybos“, „vargas“, „turtas“ ir išsitraukdavo po vieną.
Sėkmingų burtų ir jaukių šv. Kalėdų!
Veronika Pečkienė