Kalėdų nostalgija – su senais žaisliukais ir atvirlaiškiais

Prieššventiniu laikotarpiu verta užsukti į Skriaudžių biblioteką, kur tyloje, tarp knygų lentynų, tikrai pajusite sklandančią Kalėdinę dvasią. Ramiam švenčių laukimui nuteikia bibliotekininkės Ramunės Celiešienės parengtos senovinių kalėdinių žaisliukų ir atvirlaiškių parodos, prisiminimais nukeliančios į vaikystę ir jaunystę, kuomet, laukdami švenčių, kartu su šeima puošdavome eglę, ranka rašydavome sveikinimo atvirukus artimiesiems, giminėms ir draugams.
Už tai, kad senų eksponatų gyvenimas tęsiasi ir šiandien jie kelia malonias emocijas bibliotekos lankytojams, reikia padėkoti R.Celiešienės pomėgiui kolekcionuoti žaisliukus ir atvirukus.
Ramunė eglutės žaisliukus sukaupė per dešimtmečius, kai kuriems – jau per 60 metų, jie priklausė Ramunės močiutei. Dėl vietos stokos bibliotekoje eksponuojama tik dalis kolekcijos. Vieną senovinį žaisliuką, kuriam reikalinga restauracija, atnešė skaitytoja. Panašių žaisliukų sovietmečiu yra turėjusi ne viena šeima, deja, ne visi iki šių dienų juos išsaugojo. Vieni stikliniai žaisliukai sudužo, kiti buvo išmesti, pakeisti naujoviškais, madingesniais. „Apžiūrėję parodą žmonės apgailestauja, kad nebeturi senųjų žaisliukų, jaučiu jų nostalgiją,“ – sako bibliotekininkė.
Neturinčius galimybių parodą apžiūrėti gyvai, R.Celiešienė kviečia Skriaudžių bibliotekos Feisbuko paskyroje Advento dienas skaičiuoti su virtualiu kalendoriumi iš senovinių žaisliukų.
Dar viena paroda „Kalėdos senuose atvirlaiškiuose“ pristato iš mūsų gyvenimo beveik išnykusią tradiciją – pasveikinti vieniems kitus ranka užrašytais linkėjimais. Atvirukai surinkti iš R.Celiešienės asmeninės kolekcijos, gauti iš istorikų ir kolekcininkų draugijos.
Bibliotekininkės teigimu, kiekvienas ranka užrašytas atvirukas turi savo istoriją bei pasakoja apie tą laikmetį, kuomet buvo išleistas, pristato jo tradicijas. Jie yra išskirtiniai – lyg visus gyvenimo laikotarpius primenantis žmogaus dienoraštis. Seniausias parodos atvirukas yra užrašytas 1921 metais. Yra tarpukario ir vėlesnių dešimtmečių atvirukų.
„Lietuvoje sovietmečiu oficialiai kalėdiniai atvirukai nebuvo leidžiami, nes visos religinės šventės buvo uždraustos. Svarbiausia švente tapo Naujieji metai, – priminė R.Celiešienė. Anot jos, lietuviškuose atvirukuose dailininkai stengėsi išlaikyti tautinę savimonę, įpinti etnografinių motyvų. „Greta oficialiai leidžiamų atvirukų egzistavo ir nelegali kalėdinių atvirukų leidyba, dažniausiai puoselėta fotografų. Jie perfotografuodavo tarpukariu išleistus arba patys sukurdavo naujo siužeto atvirukus, kartais juos nuspalvindavo. Jų, taip pat ir iš užsienio atvežtų paveikslėlių su Kūdikėlio Jėzaus gimimo siužetais, buvo galima rasti prie bažnyčių“, – pasakojama atvirukų parodos aprašyme.
Visiškai nedaug reikia, kad atsitrauktume nuo kasdienybės ir nusiteiktume švenčių laukimui – tik apsilankyti bibliotekose, išsirinkti gerą knygą, apžiūrėti parodas, dalyvauti Kalėdinėse edukacijose ar popietėse su pašnekesiais prie arbatos puodelio…
Dalė Lazauskienė