Mielupio pakrante – nuo žiočių iki ištakų…

Gruodžio 8 dieną „Anties sodo“ bendruomenė, besirūpinanti Prienų miesto upelių būklės tyrimais ir jų įamžinimu stogastulpiuose, pakvietė į paskutinį šių metų pėsčiųjų žygį Mielupio pakrante nuo žiočių iki ištakų.
Žygis prasidėjo Kęstučio gatvėje, ten, kur upelis įteka į Nemuną. Šių metų pavasarį šioje vietoje buvo atidengtas stogastulpis su upelio vardu ir pažymėtomis jo koordinatėmis. Prieš žygį buvo verta pasiklausyti žygio organizatorės, „Anties sodo“ bendruomenės pirmininkės Joalitos Jurkevičienės skaitomų prieniečio Juozo Šadzevičiaus vaikystės prisiminimų, susijusių su Mielupiu.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimusio prieniečio liudijimu, anais laikais Mielupis buvo gilus, jo griovys platus ir priaugęs alksnių, prie įtakų į Nemuną upelis buvo platus, bet negilus, jo vanduo – šaltas ir skaidrus, priaugęs žolių. Šiame upelyje veisėsi upėtakiai ir šliužai, nedidelės, į kilbukus panašios žuvytės – tamsokos, nepaprastai slidžios. Jų pagaudavo nemažai, bet kažkodėl nevalgydavo. Maistui gaudydavo upėtakius: vaikai ir suaugusieji, eidami upeliu prieš srovę, teliuškuodavo kojomis vandenį, rėkaudavo, taip įvarydami žuvis į kulinį (į sūrmaišį panašus tinklas), kurio plačiausia vieta uždengdavo vagą… Išlikęs pasakojimas ir apie to meto vaikų žiemos pramogas, per užšalusius ledo gurvolius leidžiantis rogutėmis nuo kalvų iki pat upelio…
Išgirdę, koks upelis buvo anuomet, žygeiviai leidosi Mielupio pakrante aukštyn, turėdami progą įvertinti, kaip urbanizacija, žmonių ūkinė veikla jį per šimtą metų pakeitė. Stabtelta Beržyno parke, prie tvenkinio, prisiminta jo atsiradimo istorija. Upelis buvo užtvenktas pokario metais, suformuotame, takeliais suskirstytame baseine kareiviai tobulindavo šuolių į vandenį nuo bokštelių ir plaukimo įgūdžius. Netikėtinai žygeivius pasveikino Raudonosios knygos paukštis – mėlynsparnis tulžys, žiemojimui pasirinkęs neužšalusias vandens telkinio pakrantes.
Stadiono gyvenamajame mikrorajone upelio vaga paslėpta po žeme ir vėl iškyla į paviršių Kauno gatvėje, už individualių ir prekybinės paskirties pastatų plytinčioje pelkėje. Joje dar galima rasti darbščių daržininkų įsisavintų lysvių, iš atliekų suręstų suoliukų, staliukų, lieptelių. Teritorijoje arčiau turgaus mėtosi daugybė šiukšlių – polietilenas, popierius, skudurai.

Saugoma rūšis – skaisčioji raudonpintelė.

Akivaizdu, kad per pelkę natūraliai tekėjusio upelio vaga pakeista. Vienoje vietoje kelią pastoja aklinai užverta vielinė tvora – už jos plyti Prienų vandenvietės teritorija. Įveikę dirbtinę kliūtį, žygeiviai, sekdami vinguriuojančia upelio vaga aukštyn, brovėsi per krūmynus, nendrių ir daugybę metų nešienautų piktžolių sąžalynus, iš Revuonos gatvės kilo į gyvenamuosius namus supančius šlaitus, nuo jų leidosi į gilias, šaltiniuotas griovas, užtvertas nuvirtusių medžių.

Ant stambių virtėlių susidariusios palankios sąlygos augti retiems grybams, čia užfiksuota viena iš sengirių rūšių – skaisčioji raudonpintelė, nykstantis plunksninis raukšliagrybis, kuris prieraišus seniems ilgaamžiams eglynams su gausiu negyvos medienos kiekiu. Tuo tarpu ant papuvusios spygliuočių ir lapuočių medienos aptikta raudonkraštė pintainė – sumedėjęs spalvingas vaisiakūnis – yra gana dažnai Lietuvos miškuose sutinkama.

Tarp Kauno ir Revuonos gatvių plytinti teritorija nusėta šiukšlėmis.

Penkias valandas trukęs žygis kartu su ekologu, VDU LŽŪA lektoriumi, dr. Žydrūnu Preikša neprailgo. Buvo įdomu išgirsti mokslininko įžvalgas apie tai, kaip nuolat šaltinių maitinamoje šlaitinėje žemapelkėje iš organinių medžiagų susidaro durpės, patyrinėti jai būdingus augalus, daugiau sužinoti apie medžius, natūralias buveines, invazines ir saugomas augalų rūšis, duoti vardus iš šlaitų ištekantiems intakams.
Pasivaikščiojimas gryname ore, tiriant Mielupio šlaitus, pavirto informatyvia gamtos pažinimo, ekologinio ugdymo pamoka. Už prasmingai praleistą laiką žygeiviai dėkoja juos subūrusiai „Anties sodo“ bendruomenei.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos

Rubrikoje Gyvenimą kuriame patys. Bookmark the permalink.