Sielos susitiko rudenį

Eduardas jau daugiau kaip pusę metų gyveno vienas. Po žmonos mirties jo pasaulis tapo tylesnis, pilnas neišsakytų žodžių ir prisiminimų, kurie kartais užklupdavo kaip netikėti vėjo gūsiai. Jo gyvenimas mažame miestelyje buvo lėtas, monotoniškas, o dienos susiliejo į vieną beformę juostą. Tačiau buvo vienas dalykas, kuris šiek tiek nuspalvindavo kasdienybę – laiškai.
Emilija, moteris, kurios šeimos vasarnamyje kartais vasaromis ilsėdavosi Eduardas su žmona, netrukus po laidotuvių parašė jam laišką. Laiškas buvo pilnas nuoširdžios užuojautos. Ji rašė apie tai, kaip prisiminė jo žmoną – šiltą, rūpestingą, visuomet pasiruošusią padėti. Laiškai buvo tarsi saulės spinduliai lietingą dieną.
Eduardas atsakė trumpai – tik padėkojo už gerus žodžius. Emilija buvo jauna, jaunesnė negu jo vaikai, pilna gyvybės moteris, turinti savo gyvenimą, kuris taip skyrėsi nuo Eduardo dabar jau vienišos kasdienybės. Neištvėręs vienatvės jis parašė laišką. Atsakymas neužtruko. Jis vėl parašė, ir vėl parašė. Jis rašė laiškus ir gaudavo atsakymus, ne kasdien, žinoma, bet dažnokai. Atsirado įprotis tik pabudus griebti telefoną, atidaryti savo elektroninio pašto dėžutę ir patikrinti, ar yra naujų laiškų. Ir Eduardas, jei rasdavo naują Emilijos laišką, nė nepajusdavo, kaip imdavo šypsotis.

Tą kartą buvo eilinė diena, rytas. Tik pabudęs, Eduardas ilgai žiūrėjo į telefono ekraną. Laiško nebuvo. Tada jo pirštai lengvai pradėjo liesti klaviatūros mygtukus, bet laiškas Emilijai tarsi pats nenorėjo gimti. Jis pasijuto taip, lyg rašytų ne tik jai, bet ir sau. Prisiminė savo šeimą, vaikus. Ir galiausiai pradėjo rašyti, bet ką rašė nematė… tik rašė rašė ir rašė.
Užbaigęs jausmų antplūdžio išprovokuotą laišką, Eduardas kelias sekundes dvejojo, o tada paspaudė „siųsti“.
Jo laiškai Emilijai tapo tarsi terapija. Jis dalinosi prisiminimais apie žmoną, vaikystę, gyvenimą. Rašė apie tuos laikus, kai viskas atrodė paprasta ir gražu. Kiekvienas Emilijos atsakymas įkvėpdavo jį dar labiau atsiverti.
Tą rytą Eduardas atsikėlė anksti. Pro langą matėsi rudeninis rūkas, apgaubęs mažą miestelį. Tradiciškai, pirmas darbas buvo patikrinti telefoną ir pažiūrėti, ar parašė…Vos tik nušvito telefono ekranas, jis pamatė naują Emilijos laišką. Ji rašė apie tai, kaip sunku kartais suderinti darbą, šeimą ir dar rasti laiko sau. „Bet mūsų laiškai, kurie kartais kai kam gali atrodyti smulkmenos, padeda atsigauti ir nenuleisti rankų,“ – užbaigė ji.
Eduardas iškart puolė atsakinėti. Jis rašė apie savo rytą, apie tai, kaip rudens vėjas priverčia pasijusti gyvam. Staiga sustojo. Pažvelgė į ekraną, tada netikėtai pakilo nuo kėdės ir priėjo prie veidrodžio.
Jo plaukai buvo išsidraikę, o veidas buvo raukšlėtas ir atrodė pavargęs. „Kodėl tai turėtų rūpėti kam nors?“ – pagalvojo jis, bet ranka vis tiek paėmė šukas. Šukavosi plaukus lėtai, atsargiai, lyg ruoštųsi ypatingam susitikimui.
Sugrįžęs prie stalo jis šyptelėjo. „Juokinga ir graudu“, – sumurmėjo sau po nosimi. Bet tą akimirką jis pajuto kažką naujo – tarsi kažkas jo viduje sušilo. Laiškai Emilijai ne tik užpildė jo tuštumą, bet ir vertė pamažu grįžti į gyvenimą.
Emilijos laiškai Eduardui tapo neatsiejama jo rytmečių dalimi. Jis laukdavo jų, tarsi mažo ritualo, kuris pradrėksdavo tylą, tvyrančią jo namuose. Vieną eilinį rytą, tik pabudęs, jis tradiciškai patikrino paštą – laiško nebuvo…pagulėjo dar keliolika minučių, patikrino paštą vėl… – laiško nėra! Už pusvalandžio – nėra! Jis pajuto, kad jam darosi neramu, kad kažkas atsitiko, kad jis kažką parašė ne taip, ir dar visokių abejonių šimtai sukosi ir skriejo jo galvoje. Keista tuštuma ėmė telktis jo viduje, tarsi lėtai slenkantis šešėlis. Gulėjo lovoje ir nesikėlė iki pat pietų. Laukė laiško.
Vėliau ir visa diena buvo nerami. Eduardas bandė skaityti knygą, kuri jau mėnesį gulėjo ant jo naktinio stalelio, bet negalėjo susikaupti. Jis dešimtis kartų atidarinėjo elektroninio pašto dėžutę, tikėdamasis pamatyti laišką, tačiau ekranas vis likdavo tuščias.
Kitą rytą laiškas pagaliau atėjo. Emilija rašė, kad ji su šeima buvo išvykusi, o kai grįžo, ji pati jautėsi pavargusi ir išsunkta. „Kartais gyvenimas tiesiog per greitai bėga,“ – rašė ji.
Eduardas ilgai žiūrėjo į ekraną, o tada vietoje įprasto ilgesnio laiško parašė: „Jeigu kada nors jausitės, kad norite sustoti ir pabendrauti – aš čia. Nesvarbu, ką norėtumėt ar turėtumėt pasakyti.“
Jis nenuspaudė „siųsti“ iš karto. Šįkart abejonės buvo stipresnės nei įprasta. Ar tokie žodžiai nėra per daug įpareigojantys? Bet po keleto sekundžių Eduardas giliai įkvėpė ir paspaudė mygtuką.
Praėjus kelioms dienoms, Emilija atsiuntė atsakymą. Ji rašė trumpai: „Ačiū. Kartais atrodo, kad laiškai su Jumis yra vienintelė vieta, kur galiu būti savimi.“
Eduardas perskaitė šiuos žodžius keletą kartų. Jie jam atrodė svarbesni, nei ji galbūt ketino parašyti. Jis suprato, kad jų ryšys peržengė santūraus mandagumo ribas. Tai buvo tikra, gyva draugystė, gimusi iš netikėtumo ir supratimo.
Kitą dieną jis sulaukė dar vieno Emilijos laiško, kuriame ji pasidalino mintimis apie gyvenimo trapumą. „Man dažnai atrodo, kad mes visi bėgame, bijodami sustoti ir pamatyti, kas iš tikrųjų svarbu,“ – rašė ji.
Eduardas atsakė ilgu ir apgalvotu laišku. Jis pasakojo apie tai, kaip žmonos netektis privertė jį kitaip pažvelgti į gyvenimą. Kaip dabar jis labiau vertina smulkmenas – kavos aromatą ryte, saulės spindulius ant lango, žalią pievelę prie namų. „Galbūt tai, kad mes rašome vienas kitam, yra būtent tas sustojimas, apie kurį kalbate,“ – užbaigė jis.
Vieną rytą, vos tik perskaitęs Emilijos laišką, Eduardas pajuto, kad nori kažko daugiau. Jis ilgai stovėjo prie lango, žiūrėdamas į miestelį, kuris jau daug metų buvo jo namai. Ar tai buvo vienatvė, ar naujas gyvenimo ilgesys – jis negalėjo sau atsakyti. Bet Emilijos žodžiai leido pajusti, kad gyvenimas dar nesibaigė…
Vėliau tą dieną Eduardas nusprendė išeiti pasivaikščioti. Rudeninė saulė skverbėsi pro plinkančias medžių šakas, o ant žemės tyvuliavo auksiniai lapų kilimai. Jis pajuto, kad po ilgų mėnesių pirmą kartą kvėpuoja pilna krūtine.
Pasivaikščiojimo metu jis rado mažą parduotuvėlę, kurioje anksčiau niekada nebuvo buvęs. Viduje pastebėjo gražią dėžutę su rankų darbo popieriumi. „Galbūt būtų malonu parašyti jai tikrą laišką, ranka,“ – pagalvojo jis ir nelaukdamas nusipirko rinkinį.
Kitą rytą Eduardas sėdėjo prie stalo su arbatos puodeliu ir dėžute naujo popieriaus. Jo ranka buvo truputį nerangi, nes jis seniai nerašė laiško ranka. Tačiau žodžiai liejosi natūraliai.
„Miela Emilija, – pradėjo jis. – Kartais man atrodo, kad mūsų laiškai yra tarsi mažos salelės dideliame ir audringame gyvenimo vandenyne. Jie man padėjo suprasti, kad net ir po sunkiausių akimirkų vis dar yra vietos šviesai ir draugystei. Ačiū už tai.“
Laišką jis užbaigė paprastai, bet nuoširdžiai: „Su pagarba ir dėkingumu, Eduardas.“
Tą dieną jis pats nuėjo į paštą ir įmetė laišką į dėžutę. Grįždamas namo, Eduardas jautėsi keistai ramus. Lyg būtų žengęs pirmą žingsnį į kažką naujo, dar nepažinto.
Eduardas pradėjo nekantriai laukti Emilijos atsakymo. Jis nežinojo, kaip ji reaguos į ranka rašytą laišką. Ar ji teisingai supras šį jo gestą? Ar neįvertins jo kaip perdėto dėmesio? Abejonės kėlė nerimą, bet jis žinojo, kad laiško nesugrąžins, korta mesta…
Praėjo kelios dienos. Eduardas stengėsi nežiūrėti į elektroninio pašto dėžutę per dažnai, tačiau nuolat pagaudavo save tikrinant pašto dėžutę prie namų. Kai pagaliau rado voką su gražiai užrašytu savo vardu, jo širdis virptelėjo. Emilijos atsakymas buvo trumpas, bet pilnas šilumos: „Ačiū, Eduardai. Jūsų laiškas mane sujaudino. Jis priminė, kad kartais lėtumas yra dovana, o ne trūkumas. Aš niekada nepagalvojau apie tai, kaip gera parašyti žodžius ranka. Patyriau, koks tai malonumas. Ačiū jums. “
Laiškai, parašyti ranka, ant popieriaus, tapo nauju jų bendravimo būdu. Jie keitėsi ne tik žodžiais, bet ir mažais gestais – Eduardas įdėdavo į voką džiovintų gėlių, o Emilija vienąkart atsiuntė savo mažojo sūnaus piešinį.
Kiekvienas laiškas buvo mažytė dovana, kuri suartino juos labiau, nei Eduardas būtų galėjęs įsivaizduoti. Tačiau tuo pačiu metu jis pradėjo savęs klausti – kur visa tai veda? Ar šis ryšys turi ribas? Ar jis ieško tik draugystės, ar jaučia kažką daugiau?
Vieną vakarą, kai ilgai negalėjo užmigti, Eduardas nusprendė parašyti laišką, kuriame išsakys viską, ką jaučia. Tai nebuvo meilės laiškas – jis suvokė, kad ji jaunesnė už jo vaikus, žinojo, kad Emilija turi savo šeimą ir kad jų draugystė yra pagrįsta pasitikėjimu, o ne romantika. Tačiau jis jautė, kad turi būti atviras.
„Miela Emilija, – pradėjo jis. – Jūsų laiškai man tapo daugiau nei tik bendravimo būdu. Jie priminė, kad gyvenime vis dar yra grožio, šviesos ir šilumos. Aš nenoriu Jūsų varginti savo jausmais, bet jaučiu, kad turiu pasakyti: Jūs man tapote labai brangiu žmogumi.“
Jis užbaigė laišką paprastai, pasirašydamas tik savo vardu. Laišką išsiuntė kitą dieną, jausdamas keistą ramybę, tarsi būtų nuėmęs nuo savo pečių sunkią naštą.
Atsakymo laukimas buvo sunkesnis nei bet kada anksčiau. Kai Emilijos laiškas pagaliau atėjo, Eduardas ilgai laikė voką rankose, bijodamas jį atplėšti.
Jos žodžiai buvo paprasti, bet nuoširdūs: „Eduardai, Jūsų žodžiai mane labai paveikė. Aš žinau, kad gyvenimas mus abu atvedė į šią draugystę neatsitiktinai. Jūsų laiškai yra mano dienų šviesa. Aš tikiu, kad tai, ką turime, yra brangu ir tikra. Tegul tai išlieka tokia šviesa, kokia ji dabar yra.“
Eduardas perskaitė laišką keletą kartų. Jis pajuto, kad Emilijos žodžiai patvirtina jų ryšio svarbą. Tai buvo dviejų paprastų žmonių istorija, jų draugystės istorija, kuri išgelbėjo Eduardą nuo netekties sunkumo.
Jis atsakė trumpai: „Ačiū už atvirumą. Jūs esate žmogus, kuriuo aš labai žaviuosi, ir tikiu, kad mūsų laiškai dar ilgai mus lydės.“
Tą vakarą Eduardas ilgai žiūrėjo į rudenio dangų. Jis suprato, kad gyvenime ne viskas turi turėti konkretų tikslą. Kartais užtenka paprasto ryšio, kuris sušildo širdį ir leidžia tikėti gyvenimo grožiu.
Laiškai nesiliovė. Jie tapo retesni, bet kiekvienas buvo prasmingas ir pilnas šilumos. Eduardas vis dažniau pastebėdavo, kad jo namai nebeatrodo tokie tylūs, o jo žingsniai – tokie sunkūs. Emilija taip pat rašė apie mažus džiaugsmus – vaikai, kurie auga, šeima, kuri ją palaiko.
Ši draugystė liko jųdviejų širdyse kaip mažas slaptas kampelis – vieta, kur visada buvo saugu ir gera.
J. V. Kantvilas