XVIII religinio meno paroda „Gloria Deo“

Religinio meno paroda Nepriklausomoje Lietuvoje atkurta prieš trisdešimt metų. Džiugina kūrėjų darbai. Visų pirma – tai, kad parodos ašis yra kristologinė.
Trijose ekspozicijos salėse yra Atpirkėjo vaizdinys. Paroda pradedama pirmojo aukšto salėje, kur Kristaus vaizdinys itin ryškus. Visavaldis, Nukryžiuotasis, Kūdikėlis švelniai prigludęs prie Dievo Motinos, Rūpintojėlis, Avinėlis. Jūratė Kluonė, bizantine ikonos kalba atstovauja ankstyviausiai sakralaus meno raiškai. Skulptorius Alfonsas Vaura monumentaliame bareljefe perteikia sukauptą Atpirkėjo nuotaiką, kurią darbe „Drobulė“ dar įtaigiau akcentuoja.

Kūdikėlio ant Motinos kelių – Kalėdinę mintį rankomis šilku ant drobės suaudė Ramunė Gutauskaitė Žutautienė. Sudėtinga siuvinėjimo technika ploniausia šilko gija, pusantrų metų darbo, įdėmaus mąstymo ir ėjimo link pasirinkto tikslo. Parodoje eksponuojami Sauliaus Lampicko ir Adolfo Teresiaus, Liudviko Ivaškevičiaus darbai pasižymi kūrėjams savita kūrimo stilistika, sekimu tradicinio liaudies meno vaizdavimo būdais ir taip pat savitų įžvalgų paieškomis. Pavyzdžiui, S. Lampicko sukurtame darbe Ona vaizduojama kaip kresna kaimo moteris, rūpestingai mokanti iš maldaknygės skaityti dukrą. Kiek primena Vargo mokyklos retoriką, tačiau čia autorius įveda naują dalyvį – angelą, kuris šeimos gyvenime dalyvauja. Beno Narbuto palaimintojo T. Matulionio 150 gimimo metinėms atkurtame vyskupo herbe pristatomas nematytas vaizdinys – avinėlis ant erškėčių vainiko, kuris tarsi padidina Atpirkėjo-Aukos ir kančią mintį. O Eglės Petraitytės-Talalienės popieriaus plastikos darbe „Laukimas“ avinėlio vaizdinys pulsuoja kažkokia nenusakoma ramybe. Ko nepasakysi apie Elonos Valmaitės-Jagelavičienės stiklo skulptūrą „Nukryžiuotas“. Per kraujo spalvą laiba angelo skulptūra tampa kupina Išganytojo mirties įtampos.
Gintaro Juozo Česiūno tapybos diptike „Tarp išblukusių freskų“ vaizduojamos sluoksniais atkuriamos tarsi seno pastato sienos, kuriose „atidengiamas“ ir ryškėja Atpirkėjo Veidas. Kyla asociacija apie žmogaus gyvenimą kaip daugybės įvykių tikrovę, kurioje žmogus retkarčiais atpažįsta Dievo buvimą drauge, o kartais nepastebi ar nesigilina.
Vytė Noreikienė keramikos liepsnojančios širdies ant senų medžio durų stilistika pasakoja apie žmogaus padėkos judesį Dievo Meilei. Tvartelio durų mediena pavargusi ir nukelia mintyse prie nuilsusio, keliaujančio žemėje žmogaus, kurį išpuošia ir pakelia Dangaus malonė.
Rarotų giesmėje yra žmogaus kaip keleivio, nusidėjusio klystančio ir klajojančio metafora. Jis prašo siųsti Atpirkėją. Šis ilgesys ir laukimas puikiai atspindimas Virgilijaus Trakimavičiaus grafikos ir Audros Stankienės skulptūros darbuose. „Atgaila“ ir „Išpažintis“ atskleidžia, jog, ištikus sunkumams, žmogus „dvasiškai sušlubuoja“, jis daro atgailą, išsiruošia į apmąstymo ir fizinę kelionę („Procesija“, „Malda“). Gedimino Žuklio darbas „Vienas iš jūsų mane išduos“ ir Jolantos Sereikaitės grafikos lakštai „Jobo knyga“ kalba apie žmogaus klaidų ir paklydimų tikrovę: išdavystes, „draugo pardavimą“, murmėjimą prieš Dievą, nuolatinius priekaištus, susidūrus su kančia gyvenime. Tai žmogiškos tikrovės.
Stigmomis paženklintos rankos yra Živilės Avižienytės darbe „Teofilius Matulionis“. Panašu, kad autorė pasakoja apie kankinio vyskupo nuolatinį pasitikėjimą ir savo rūpesčių sudėjimą į Atpirkėjo rankas. Pasirinktas rankų su vinių žymėmis vaizdinys yra gana netikėtas ir gilus, nes žinome, jog žmogus labiausiai pagarbina Dievą, juo visiškai pasitikėdamas.
Nijolė Jovarienė juvelyrikos darbe „Dvasingumas“ kviečia pamatyti kryžiaus galią ir grožį. Tai subtiliai sukurti papuošalai, į kuriuos norisi skvarbiu žvilgsniu žiūrėti. Tai nėra vien dekoratyvią funkciją nešantys papuošalai, bet slepia gilią aukos mintį. Dovilė Sabaliauskienė nustebino, kad nematome jos kuriamų ikonų, bet parodoje pristato kaligrafijos darbus. Pateikti trys vyskupo Teofiliaus ganytojiški tekstai, rašyti prieš aštuoniasdešimt metų karo akivaizdoje, panašu, kad nepraradę aktualumo ir kalbantys šiandienos gyvenimo kontekstuose. Gretinant su Dainos Vanagaitės-Belžakienės keramikos darbu „Močiutės rožančius“, šie darbai parodoje tampa kreipiniu imtis ginklo – rožinio maldos. Išties, iš šamotinio molio sukurti maldos kamuoliukai primena viduramžių pilies gynėjų naudotus patrankų sviedinius. Malda gali būti ginklu kaip daina, vieningos tautos 1991 m. sausio 13-ąją dainuojama prieš tankus Vilniuje.
Danutės Valentaitės, Živilės Avižienytės, Birutės Serapienės, Marijos Rastauskienės, Elonos Valmaitės-Jagelavičienės, Danguolės Bečelytės-Čachavičinės darbuose spinduliuoja angeliškai šviesi nuotaika, giedanti apie gimusios Pasaulio šviesos grožį.
Ši paroda žavi lankytojus tuo, kad joje dalyvauja 23 Lietuvos tapytojai, grafikai, skulptoriai, keramikai, ikonų rašytojai, tekstilininkai, juvelyrai, šiandien kuriantys religinėmis įžvalgomis ir turiniu prasmingą meną, kviečiantį suprasti žodžiais sunkiai nusakomą Dievo ir žmogaus pasaulį. O pal. Teofiliaus Matulionio žodžiai aktualiai suskamba ir šiandien: „Svarbiausia jūsų malda, kuri mūsų laikais daugelio yra užmiršta. Dėl to ir tiek blogio pasaulyje, kad tiek mažai maldos.“

Teol. dr. R. Zajančkauskienė, parodos kuratorė