Prie horizonto atsigręžk…

Mano akyse apsigyveno sniegenos
jų raudoni pilveliai dega lyg gėlių vainikėliai
nupinti iš vaikystės gėlynų
kur beeičiau tamsiausią žiemos naktį
o pilveliai vis dega
galvoju – jeigu kiltų mažas gaisrelis
kaip jį užgesinčiau akyse
kaip užgesinčiau vaikystės gėlynus

Neradau jokių kitų savų tinkamų žodžių šiam, paskutiniam metų pašnekesiui pradėti, taigi cituoju tokį jautrų posmelį iš mūsų mylimos žemietės, poetės Aldonos Ruseckaitės eilėraščių knygos „Prie horizonto atsigręžk“. Manau, ir pats knygos pavadinimas daugeliui mūsų, skaičiusių knygą ar dalyvavusių susitikimuose su poete, įstrigo kaip koks priesakas, ar metų pabaigos moto. Rašytoja, tikėtina, kalba apie gyvenimo horizontą, bet ir metų baigtis gali juo tapti, ir tas atsigręžimas tiesiog neišvengiamas, būtinas. Taigi atsigręžkime… Ir ką tenai regime, mūsų metų kelionėje? Kas pirmiausiai šautų į galvą, ką norėtume įvardinti? Būtų labai įdomu, jei kas padarytų tokią mini apklausą, kaip dabar labai madinga. Vieniems gal širdį žeidžia nesibaigiantis karas, žudynės, nauji konfliktai pasaulio žemynuose, kitiems nepakeliamas mūsų visuomenės šiurkštus ir brutalus bendravimas, patyčios, politikų rietenos ir neišsprendžiamos socialinės gyvenimo problemos, tretiems širdį sopa dėl aplinkosaugos, beglobių gyvūnėlių likimo. Šimtai variantų… Ne vienas išvardins ir gražius dalykus – gal vaikai baigė mokslus, o gal atšventė įkurtuves naujame būste, gal gimė anūkėlis ar anūkėlė, ar tiesiog paprasčiausiai – metai buvo geri! Geri, nes tokie žmonės visuomet ir visur moka įžiūrėti gėrį, sugeba pasidžiaugti mažiausiais gražiais dalykais, nes jų akyse vietos apsigyventi randa net sniegenos raudonais pilveliais…
Taigi pasirinkimas tik vienas, jei negalime pakeisti viso pasaulio ir to, kas mums jame nepatinka, turim keisti į gerą tai, ką galim – save, savo elgesį, artimiausią aplinką, savo buitį, įpročius. Girdėta? Taip, ir ne kartą. Tačiau pamėginti verta vėl ir vėl. Ir nelaukiant patogaus laiko, o čia ir dabar. Kol dar turime laiko, kol dar tik keliaujame link horizonto. Ir telydi mus šioje kelionėje meilė, gėris ir patekėsiančios žvaigždės šviesa!
Nuoširdžiausiai linkėdama gražaus adventinio laiko,
jūsų Augustina

Priminimai gruodžiui…

Dzūkijoje dygsta grybai, Žemaitijoje sniego pusnys lenkia šakas. Štai tokie gamtos kontrastai šiemet mus stebina rudens ir žiemos sandūroje. Kokią apskritai turėsime žiemą, galime tik spėlioti, tikėti sinoptikais arba, anot senolių, žiūrėti į varnas: kuosos ir varnos sukasi ore – lauk sniego, tupi medžių viršūnėse – ateina šalčiai, tupia ant žemės – lauk atšilimo. Kaimo žmonės ir iš kamino dūmų dar gali spėlioti orus: stulpu kylantys šalčius žada, pažeme besisklaidantys be vėjo – lauk sniego arba lietaus. O svarbiausia, visi, nepamiršdami kasdieninių darbelių, laukiame didžiausių metų švenčių.
Gruodžio 1 d. – jaunatis, 8 d. – priešpilnis, 15 d. – pilnatis, 23 d. – delčia, 31 d. – jaunatis.
Geriausios dienos: 3, 6, 9, 10, 13, 18, 22.
Prasčiausios dienos: 4, 7, 8, 15, 21, 23, 27, 30;
Gruodžio 1 d. – advento pradžia, 13 d. – šv. Liucija, Šviesos diena, 21 d. – žiemos saulėgrįža, 24 d. – šv. Kūčios, 25 d. – šv. Kalėdos.

Namams…
Lauko baldai – peržiemos lauke? Taip, peržiemos, tačiau uždengti ar sunešti švarūs į patalpą išliks kur kas tvirtesni ir geresnės išvaizdos. Tą pataria ir specialistai – nuplauti vandeniu naudojant švelnų ir be jokių ambrazyvinių medžiagų valiklį. Po to gerai išdžiovinti ir pridengti. Nors lauko baldai yra lauko baldai, daug priklauso nuo medžiagų, iš kurių jie pagaminti, ir kokybės. Jei pirkote labai pigius, turėkite galvoje, kad jie greičiau surūdyja, sueižėja ir sutrūkinėja. Kaip liaudis sako – skūpas moka du kartus. Tačiau gerai prižiūrimi ir jie ilgiau laikys. Baldų uždangalai būna pagaminti iš drėgmės nepraleidžiančios medžiagos, bet kvėpuojantys, todėl neįsimeta pelėsis, nepatenka purvo, neišvarto vėjas. Minkštąsias lauko baldų dalis visuomet rekomenduojama išdžiovinti ir sunešti į sausą patalpą, kad neįsimestų pelėsis. Jei minkštosios dalys su užtrauktukais, tai būtinai nuimkite užvalkalus ir išplaukite – pavasarį bus malonu apvilkti švarius.
Jeigu turite vietos, lauko baldus žiemą galima panaudoti įstiklintose terasose – įjungę šildytuvą retkarčiais jais pasinaudosite. Gal pravers ir priepirtyje ar erdviame hole.
Nepamirškite ir kitų atributų – skėčių, dekoratyvinių dirbtinių augalų, gultų. Jei jie pagaminti iš plastiko su apsauga nuo ultravioletinių spindulių, gali žiemą vasarą būti lauke, jei ne – geriau priglausti po stogu. Verta sutvarkyti gėlių talpyklas, kepsnines, lauko kilimėlius. Neatsparius šalčiui keramikinius vazonėlius surinkite iš lauko. Nepamirškite, kad ir tą patalpą, kur laikote visus minėtus daiktus ir rakandus, reikia aptvarkyti. Vietos padauginti galite lentynomis prie sienos, kabliukais. Pavasarį tik padėkosite patys sau už stropumą.

Šventinis namų spindesys. Nuo gruodžio pirmojo sekmadienio prasidėjo Adventas, šv. Kalėdų laukimo laikas. Kad ir kaip kritikuotume išankstinį prekybininkų sukeltą bruzdezį, patys taip pat įsitraukiame į šventinį šurmulį, o pirmiausia – šventiškais norime ir privalome padaryti savo namus. Grįžo sena graži tradicija nuo pirmos gruodžio dienos juos papuošti simboliniu advento vainiku, o svarbiausia – pasigaminti jį patiems. Gražesnis ar menkesnis jis jums pasiseks, tačiau visuomet bus mielesnis už plastikinį, pirktinį. Vainiko pagrindą galite susukti iš žilvičio, miškinių aviečių, vynmedžio, beržų ar kitokių lanksčių šakelių, šiaudų. Populiaru pagrindo viršų padengti švelniomis žalsvomis samanėlėmis, pritvirtinti jas siūlu. Na, o jau po to valia jūsų vaizduotei – kankorėžiai, džiovintos gėlės, riešutai, smulkūs eglės žaisliukai, kaspinėliai, karoliukai ir visokie kiti dalykėliai – vainiko puošmenos, kurias pritvirtinsite karšto klijų pistoleto pagalba. Vainiką priimtina dėti ant stalo, prie kurio vakarieniausite. Į jį įstatomos keturios advento žvakės – trys baltos ir viena rožinė, paskutinei Advento savaitei, Kristaus gimimo džiaugsmui išreikšti. Jaukūs šeimos vakarai prie uždegtų žvakių – nepakartojamas potyris.
Namai dar iki Kalėdų, iki eglutės papuošimo jau turėtų dvelkti šventės laukimu. Apgalvokite kompozicijas iš augalų ar iš kitokių dekoro elementų, kaip, pav., vazos, žvakės, o gal miniatiūrinis Betliejus… Tai turėtų būti pagrindinis akcentas, krentantis kambaryje į akis. Parinkite vietą eglutei.
Jeigu jums svarbu tvari aplinka, dar yra laiko sukurti, improvizuoti kitokią eglę. Dizaineriai sako, kad dar vis ant bangos siauros, iš spygliuočių šakų surišamos ir mažai vietos užimančios eglutės, primenančios nykštukų kepures. Apskritai, anot jų, nėra tokios medžiagos, iš kurios nebūtų galima suimprovizuoti šio šventinio simbolio – tinka popierius, tapetų likučiai, sintetiniai veltiniai, vielų tinkleliai ir kita. Svarbiausia bus jūsų įdėtas triūsas, kūrybiškumas.
Artėjant švenčių kulminacijai svarbu ir kaip kvepia jūsų namai. Jau esame rašę, kad gali padėti verdamas vanduo su prieskoniais, tačiau jokie triukai nenustelbs to kvapo, kuris pasklinda kepant imbierinius sausainukus ar kokį kitą kalėdinį pyragą. Suraskite tam laiko savo ir savo mažųjų džiaugsmui.
Ir dar. Puošdami namus nepamirškite ir savo namų ar sodybos prieigų – laiptinės, vartelių, įvažiavimo – šventė turi spinduliuoti visur.

Sodininkui…
Sniego patalai. Kol dar mūsų krašte neiškrito gausiai sniego, suriškite špagatu lajas tų augalų, kurių šakos įstrižai nukreiptos aukštyn. Standžiai nesuveržkite, svarbiausia, kad šakos nuo sniego naštos nenusvirtų į šonus. Jei augalas tinkamai nugenėtas, jam lengviau įveikti šias žiemos negandas. Naujai pasodintus medelius būtinai pririškite prie kuolų sodo virve, bet dar geriau – specialia gumine virvute. Kamienui storėjant ji tempiasi, neįauga į kamieną. Seni medžiai ar įskiepytos į kamieną svyrančios formos turi sunkias, aštriu kampu augančias šakas. Tokius augalus taip pat būtina sutvirtinti pririšant prie kuolų. Pomedžiams – priešingai, tie sniego pataliukai labai reikalingi ir naudingi: jie šildo ir apsaugo šaknis bei apatinę kamieno dalį. Kuo aukštesnį sniego sluoksnį sukaupkite, o prieš atšylant orams gerai jį sutrypkite. Šaknys bus apsaugotos nuo peršalimo, o pavasariui taip sukaupsite drėgmės. Kartais, šaltukui paspaudus po atlydžio, medžių šakos nulinksta nuo ledo plutelės. Jokiu būdu nemėginkite ledo atšildyti – gali nubusti pumpurai. Tuo pasirūpinkite, kaip jau sakėme, pririšdami medžius iš anksto.
Skiepūgliai pavasariui. Gruodis, tai sodininkų „medžioklės“ mėnuo, kai rūpinamasi skiepūgliais pavasariui. Paruošti žiemos pradžioje jie geriau peržiemoja, pavasarį būna geresnės kokybės, negu surinkti rudenį. „Medžioklės“ plotai, tai medelynai, kaimynų ir draugų sodai – dairykitės, teiraukitės jus dominančių veislių, klauskite apie savybes, taip pat išsirinkite tinkamą augalą skiepūgliams nusipjauti. Jei dar neturite tam patirties, atsiminkite, kad skiepūgliais negali būti vilkūgliai. Pjaukite šakeles nuo pietinės augalo pusės, ne trumpesnes nei 30 cm. Būtinai susižymėkite, nes antraip ilgai būsite nežinioje, ką auginate.

Daržininkui…
Šiltnamis žiemą. Pavasarį pirmiausia čia prasidės sėja. Todėl jei iki šiol dar šiltnamyje žemė neįšalo, tai ir neleiskite, kad taip atsitiktų. Pirmiausia šiltnamį gerai išvalykite, apžiūrėkite, ar ant sienų nesikaupia pelėsis, ar neįsimetė kokie kenkėjai. Gal dar yra kokių augalų liekanų, nešvarumų – sutvarkykite ir paruoškite dirvožemiui paklotą. Užklokite žemę eglišakiais, storu lapų sluoksniu, šiaudais, pjuvenomis ar kitos organinės medžiagos sluoksniu. Kad šaltis neįsiskverbtų į vidų pro inspekto šonus, dirvą aplink jį taip pat apdėkite lapais ar šiaudais. Žemė neįšals, o anksti pavasarį šį apklotą nuėmę jau galėsite daug anksčiau pradėti sėją.
Gardu ir žiemą. Laiškiniai česnakai liaudyje dar vadinami tribuliais. Jų skanauti galime puikiausiai ir žiemą. Gruodžio pradžioje, kol dar labai neįšalo, iškaskite krūmelį ir parsinešę namo pasodinkite į vazoną. Anksčiau, rudenio vidury parsinešus, reikėtų leisti jiems pailsėti apie 30–40 dienų rūsyje ir tik tuomet sodinti į vazoną. Gruodį vazonai pernešami į šviesią ir šiltą patalpą, gausiai palaistomi. Jauni lapeliai užaugs maždaug per 20 dienų. Per žiemą galėsite nuimti tris laiškinių česnakų derlius.
Atsargos. Tikrinkite sandėliuojamą derlių: kopūstus, bulves, morkas. Šakniavaisius tinka laikyti drėgname smėlyje, pušų pjuvenose. Rūsį būtina vėdinti. Tai darykite šiltesnėmis dienomis, kai nespaudžia šaltis. Naudokite ne tik termometrą, bet ir drėgmės matuoklį. Temperatūra turi būti 1–5 OC, santykinis oro drėgnis – 85–95 proc. Labai sausą orą galima drėkinti pastačius dėžę su drėgnu smėliu, jei per drėgna – padės negesintos kalkės, kurios pasižymi aukštu hidroskopiškumu. Daržoves labai blogai veikia staigūs temperatūros svyravimai.

Gėlininkui…
Kambarinėms – meilės ir kantrybės. Namuose jau prasidėjo šildymo sezonas, todėl ne visoms kambarinėms gėlėms tai patinka. Per sausa, per šilta, o šviesos – mažoka. Žiūrėk, vienas kitas augalas ima skursti, nykti, o netekę kantrybės šeimininkai dažnai nusprendžia tokiu augalu tiesiog atsikratyti. Tačiau gal neverta skubėti to daryti, jei augalas ypač mėgiamas ir mylimas. Stebėkite kurį laiką, gal buvo perdžiūvęs ir reikia gausiau palieti, o gal verta ištraukti iš vazono ir apžiūrėti šaknis. Gal ten vien šaknys ir visai nebėra žemių, o gal apie šaknis įsimetę sliekų. Šaknis reikėtų aptrumpinti, gerai nuplauti, kad neliktų jokio užkrato, palaikyti pamerkus vandenyje, o paskui sodinti į dirvožemį, kuris tinka būtent šitam augalui. Netingėkite pasiskaityti, ko būtent reikia vienam ar kitam augalėliui ir nekiškite į bet kokią žemę, pav., pasikasę jos iš lauko. Nepamirškite drenažo! Dar svarbiau šiuo metų laiku – šviesa. Jos labai trūksta, todėl gal verta įsigyti taupią ultravioletinę lempą ir nors kas antrą naktį ją įjungti. Ypač jei mėgstate ir turite daugiau namuose augalų. Tačiau nepamirškite, kad yra augalų ir nemėgstančių šviesos – tokius statykite žemiau nuo palangių ar pridenkite užuolaida. Iš tokių galima paminėti karpažoles, krotonus. Reaguodami į tiesioginę šviesą jie atrodo jau pradėję nykti.
Stebėkite, ar nėra ant lapų kenkėjų. Tokį, apsikrėtųsį, galima parsinešti ir iš prekybos centro, o gal gavote augalą dovanų, ten pirktą, todėl „naujoką“ gerai apžiūrėkite su padidinamu stiklu kiekvieną lapą ir stiebą. Dažni kenkėjai yra skydamariai ir erkutės. Su jais kovoti reikia kantrybės. Erkutėms yra specialūs purškalai, bet galima nusipirkti ir gerųjų vabaliukų – vieną kitą prikabinus prie užkrėsto augalo galima nusiraminti – šie ramiai doroja kenkėjus. Svarbu erkutes prikabinti tinkamai, kur yra lapų, šalia užkrėstų židinių.
Skydamariai labai mėgsta sukulentus, gali negailestingai įsisukti į kaktusus. Su skydamariais būkite labai atidūs, jų gali būti įsiveisę ir prie šaknų. Per vėlai pastebėjus, sunku gelbėti augalą. Tik pastebėję pirmuosius niekadėjus imkite dantų krapštuką, pamirkykite šimtaprocentiniame alkoholyje ir po vieną rankiokite. Alkoholis juos iš karto žudo.
Sunkiausia kovoti su tripsais. Jie slepiasi žemėje, ant augalų, labai greitai dauginasi, keliauja kilimais ar kartu su jūsų darbo rūbais. Reikia labai daug kantrybės: labai atidžiai nuplaukite šaknis, sutrumpinkite augalą, apipjaustykite apgraužtus lapus ir persodinkite.
Iš didelės meilės neperlaistykite kambarinių augalų – geriau diena kita jiems sausra, negu per didelė drėgmė.

„Vaikai, vežkit savo mamas į Romą!“

Štai toks geros energijos kupinas raginimas neseniai patraukė akį mūsų kraštietės profilyje socialiniame tinkle. Ji pasidžiaugė kelione ir pasidalino įspūdžiais. Paprašėme lietuvių kalbos mokytojos Iligijos ŠTEIMANTĖS ir su mūsų skaitytojais pasidalinti mintimis apie tai, ką apskritai duoda žmogui keliavimas. Galbūt kils noras pakeliauti ir tiems, kurie apie tai tik svajoja, bet nesiryžta:
– Visad žaviuosi žmonėmis, kurie keliauja. Gražus jų geismas pažinti, nustebti. Atrasti ir nudžiugti. Jie nebijo iššūkių ir drąsiai plečia savo pasaulio ribas. Kelionės tikrai padeda atsirinkti esminius dalykus ir nusikratyti neesmines smulkmenas. Pats gyvenimas jau yra kelias, o keliu reikia judėti… Ir žvalgytis.
Niekad neužmiršiu Vatikane matyto epizoduko: pusamžis, labai išvaizdus italas, nepaprastai atsargiai stumiantis neįgaliųjų vežimėlį, kuriame oriai sėdi žila, taurių bruožų, gal kokių 90–ies metų moteris. Paskui juos žingsniuoja kirbinė jaunų žmonių, paauglių ir mažylių… Stovėjau ir žiopsojau, pakerėta to būrio dėmesio palaimingai besišypsančiai vežimėlyje… Vienas paglosto jos galvą, kitas ranką pabučiuoja, trečias kalbina, o mažiausias įsikuria jaukiame promočiutės skreite… visi fotografuojasi. Ir jokios vaidybos, jokio falšo. Manau, kad jie atvežė mamą, močiutę, promočiutę ten, kur ji labai norėjo. Bet tik svajojo apie tai…
Vatikanas, deja, tą akimirką man pasirodė nereikšmingas, nes sujaudino tikra, žmogiška šiluma. Dūšioj „filtras“ atmetė daug niekalo, kurį kartais sureikšminu pilkoj kasdienybėj. Nebyliai palinkėjau visoms žilaplaukėms – ir ne tik, ir ne 90–ies – sulaukti to neįkainojamo dėmesingumo, kurio jos tikrai nusipelno…
Pasakysit, kad galėjau tai išvyst ir ne Romoje? Galėjau, bet prireikė įveikt kelią ir ne tik jį. Kad pasitvirtinčiau žinomas, nors jau ir susvyravusias tiesas.

Dėkojame mūsų svetainės viešniai mokytojai Iligijai Šteimantei už jautrų ir gražų atsivėrimą. O mūsų skaitytojus raginame pasidalinti savo kelionių įspūdžiais ir potyriais, kurie ir yra gražiausias bei vertingiausias parsivežtas į namus suvenyras.