Penkiasdešimt metų kartu!

Birštoniečius Aldoną ir Kazį Lazauskus daugelis pažįsta, kaip profesionalius fotografus, pasišventusius darbui fotoateljė. Darbinės karjeros Prienuose ir Birštone metais jie įamžino daugybę vestuvių, krikštynų, įsimylėjėlių porų. Kiekvienas, užsukęs į jų fotoateljė, iš fotografų tikėdavosi geriausios kokybės nuotraukų, kurios ne tik papuoštų albumus, bet ir padėtų išsaugoti geriausius šventės prisiminimus. Siekdami išpildyti klientų lūkesčius, Lazauskai papildė vienas kitą, dirbo išvien. Aldonos užduotis buvo sustatyti klientus, parinkti tokias jų pozas, kad žmonės prieš fotoobjektyvą nesijaustų susikaustę, o naktimis ji retušuodavo nuotraukas. Kazys rūpinosi fotografijų techniniu išpildymu ir kokybe, dirbo laboratorijoje.
Taip petys petin, žvelgdami viena kryptimi, būdami vienas šalia kito ir darbe, ir namuose, pasitardami profesiniais klausimais, dalindamiesi šeiminiais džiaugsmais ir rūpesčiais, – Lazauskai netruko pastebėti, kaip prabėgo penki jų karjeros ir bendro šeiminio gyvenimo dešimtmečiai.
Lapkričio 9 dieną, švęsdami savo Auksinių vestuvių sukaktį, Aldona ir Kazys Lazauskai artimuosius, gimines ir bičiulius sukvietė į Šv. Antano Paduviečio bažnyčią tapti santuokos įžadų atnaujinimo liudininkais. Iškilmingoje ceremonijoje prie altoriaus jie žengė apsupti šeimos, kurios sukūrimui davė pradžią abu.

Šv. Mišių aukoje birštoniečių šeima padėkojo ir už darnoje nugyventus metus, ir už tai, kad vėl atsitiesė po ramią gyvenimo tėkmę sukrėtusio autoįvykio…Lazauskus sunkiu metu gelbėjo artimų žmonių rūpestis, nuolatinis dukrų Inetos, Lauros ir Julijos, anūkų Mykolo ir Urtės palaikymas. Kai po ilgo laiko atgavo jėgas ir sveikatą, su nauju džiaugsmu ir energija vėl kibo į gyvenimą. Kas gali būti geriau, nei turėti artimą žmogų šalia, vaikščioti savomis kojomis, dirbti, gyventi nuoširdžių žmonių bendruomenėje, džiaugtis sveikatos ir kultūros miesto privalumais, išpuoselėta ir gyventojų poreikiams pritaikyta kurorto aplinka?
Šeimos narių iniciatyva surengta šventė tėvams tapo netikėtu siurprizu. Meninį išsilavinimą įgijusios dukros pasirūpino iškilmingomis interjero dekoracijomis ir muzika – pačios dainavo, įvairiais instrumentais sugrojo jaunavedžių valsą. Iki ašarų jaudino ir fotosesija. Fotografas Kazys, šimtus kartų fotografavęs panašias šventes, iki smulkmenų žinantis visas ceremonijos bažnyčioje detales, prisipažino, kad pozuojant buvo sunku suvaldyti apėmusį jaudulį, todėl nuotraukose jis sau atrodo įsitempęs daug labiau nei jaunystėje, kai pirmąkart žengė prie altoriaus.
Visgi, nors jubiliatus fotografavo visi, kas netingėjo, nuotraukos gavosi puikios, pulkelyje žmonių užvis geriausiai atrodė sukaktuvininkai – su tokiais pat žiburiukais akyse, kaip ir savo vestuvių dieną Ignalinoje… Aldona ir Kazys susituokė 1974-ųjų lapkričio 7 dieną. Jungtuves atšventė, kaip ir buvo priimta tais laikais, su kelių dienų linksmybėmis jaunosios ir jaunojo pusėse, jiems liudijo trylika porų ir svotai. Kelias dienas pliaupęs lietus nesugadino nuotaikos, filmuotoje juostoje liko užfiksuota, kaip jaunavedžiai Aldonos tėvų namus pasiekė arkliais kinkomu vežimu, kurio ratai iki pusės sukosi purve.
Pora susipažino Vilniuje, besimokydama technologijų technikume, Aldona studijavo plastikinių dirbinių technologijas, jis mokėsi fotografijos. Lazauskai iki šiol sostinę vadina meilės miestu ir su malonumu jį aplanko. Tiesa, Vilnių, kur jiems buvo pasiūlytas tik mažutis bendrabučio kambarėlis, teko palikti. Ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų šeimai, dirbo Švenčionyse, Rokiškyje, kol galiausiai susikūrė jaukų lizdelį Prienuose. Aldona baigė fotografijos kursus ir tapo vyro pagalbininke fotoateljė. Fotografuotis įvairiomis progomis buvo populiaru, todėl fotografai nestokojo klientų.
Lazauskų šeima prisimena, kaip Prienų buitinio kombinato fotoateljė kiekvieną šeštadienį po „zakso“ priimdavo ir po dešimt, ir po dvidešimt jaunavedžių porų. Darbo krūvis buvo itin didelis, netrūko įtampos. Dėl to greičiau kentėjo sveikata, bet ne jūdviejų santykiai. Abu neatsimena nė vieno atvejo, kad būtų vienas nuo kito pavargę…
Atsiradus galimybei, prieš 37-erius metus šeima persikėlė gyventi ir dirbti į Birštoną. Vietiniai gyventojai juos įvertino ir pripažino pamatę, kiek atvykėliai įdėjo pastangų, kad įkvėptų gyvybės buitinio kombinato pastatui ir jų teikiamos fotografavimo paslaugos taptų reikalingos. Fotoateljė buvo populiari tarp jaunavedžių iš Prienų, Alytaus, Kauno, Marijampolės, tad joje netrūko veiklos. Kazys Lazauskas surasdavo laiko dalyvauti respublikiniuose fotografijų konkursuose, kuriuose pelnydavo prizinių vietų.
– Darbas žmogų puošia, juk niekas tau ant lėkštelės neatneš, kad šeimą išlaikytum. Kasdien kėlėmės ir dirbome, tokioje aplinkoje užaugo ir mūsų mergaitės, – prisimena Lazauskai, nepamiršdami padėkoti vienas kitam už atsakingą požiūrį į šeimą.
Aldona vertina vyro indėlį – jos nuomone, Kazys buvo ir yra puikus tėtis, būtent jis vaikščiojo į susirinkimus mokykloje, po šokių išvežiodavo dukras ir jų draugus į namus.
Kaziui atrodo, kad kol buvo paskendęs darbuose, būtent žmona ant savo pečių nešė visus buities rūpesčius, savo rankomis kūrė namų jaukumą, juk tik daug vėliau atsirado gyvenimą palengvinančios automatinės skalbimo mašinos ir indaplovės…
Augęs vienas, be seserų ir brolių, jis visuomet svajojo apie gausią šeimą. „Kai sutinki savo žmogų, nieko kito daugiau nereikia,“– Kaziui nepriimtinas požiūris dabartinių porų, kurios po pirmų nesutarimų skiriasi. Jo įsitikinimu, kai gimsta vaikai, su jais atsiranda bendra atsakomybė juos tinkamai išauklėti ir užauginti.
– Meilė darbui, vaikams, vyrui, kiek atiduodi, tiek šeimoje gauni, – Aldona pasidalina darnaus gyvenimo taisykle. Abu vienodai dukroms skyrė dėmesį, žaidė šaškėmis, leidosi nuo kalnų rogutėmis, pratino prie sporto, skatino lavinti meninius gabumus. Sau turi vieną priekaištą dėl to, kad galbūt per mažai kartu keliavo… Bet aktyvios ir visuomeniškos merginos mokykliniais metais ir pačios nemažai pasaulio pamatė, o dabar ir tėvus pasikviečia į poilsines keliones. Pagal galimybes visi susiburia šventėms prie bendro stalo, vaišinasi namuose pagamintais patiekalais. Seneliai džiaugiasi bendravimu su anūkais, jų pasiekimais.
Lazauskai dalyvauja plačios Aldonos giminės susibūrimuose, palaiko gerus santykius su giminaičiais, gyvena aktyvų, įdomų, visuomenišką gyvenimą Birštone. Nors jų fotoateljė uždaryta remontui, netikėtai užsuka klientų, kuriems skubiai prireikia nuotraukų dokumentams. Kazys yra svarbių Birštono kurorto datų, įvykių ir muziejaus renginių fotometraštininkas. Aldona rūpinasi Birštono kultūros centro erdvių jaukumu. Jausdamiesi reikalingi vietos bendruomenei, savo aplinkoje ir kasdienybėje jie įžvelgia daugybę privalumų.
– Ačiū angeliukams, kurie mus saugo, labai smagiai praskriejo dalis gyvenimo, būtų gerai, kad metai taip neskubėtų ir ilgiau užsilaikytų… – sau linki septyniasdešimties sulaukę Aldona ir Kazys.

Dalė Lazauskienė