Pajuskime ąžuolo stiprybę

Įsisiurbė ąžuolas šaknimis
Į Lietuvos istoriją,
Paukščių lizdus
Supa grublėtos šakos.
Didelės gilės
Krenta ir krenta.
Du tūkstančius metų krenta
Į amžiną mūsų žemę!
(J. Nekrošius)

Vėlyvas ruduo… Žemę apdengė auksu spindinčių medžių lapų apdaras. Tik ąžuolai nepasiduoda vėjų ir lietaus gūsiams. Jų lapai, dar vos gelstelėję, tvirtai laikosi ant šakų. Netrukus ir jie turės dovanoti savo tvirtybę ir galybę. Paskutinieji paklus artėjančios žiemos šalčiams.
Lietuva jau senovėje garsėjo didžiulėmis giriomis, ypač šimtamečiais ąžuolynais. Senovės raštai mini šventąsias Lietuvos girias ir giraites. Girių galiūnais protėviai laikė ąžuolus. Ir šie garbinami medžiai buvo paskirti vyriausiajam Dievui Perkūnui. Ąžuolai tais laikais siejosi su galingomis gamtos jėgomis – ugnimi ir lietumi. Kertant ąžuolą dažnai pasirodydavo kibirkštys. Tai – ugnis. Gilė savo forma primena vandens lašus. Vanduo – gyvybę.
Ąžuolas iš tikro nepaprastas medis. Į aukštį jis auga net iki 30 metrų ir daugiau, o į storį – visą gyvenimą. Amžius gana ilgas. Yra ąžuolų, kurie skaičiuoja apie tris šimtus metų. Negalima pamiršti ir žmogaus sveikatai naudingų savybių, jų naudos buityje. Stebuklingą gydomąją galią turi ąžuolo lapai raugiant agurkus, pomidorus, obuolius, kopūstus. Žievių nuoviromis buvo gydomi skaudami sąnariai, merginos plaudavo plaukus. Ąžuolo gilėmis šerdavo gyvulius. Iš susmulkintų gilių virdavo kavą.
Piliakalnio bendruomenės centro teritorijoje auga 32 maži ąžuoliukai. Šių metų spalį šie jauni medeliai „šventė“ savo penkmetį. Jie stiebiasi pamažu, tačiau, praėjus keliems dešimtmečiams, čia suoš tikras ąžuolynas.
Idėją pasodinti ąžuolų giraitę buvusios mokyklos sporto aikštėje pasiūlė Nijolė Puodžiūnienė ir jos sūnus Mindaugas. Šis sumanymas visiems labai patiko ir beliko pradėti ruoštis ąžuoliukų sodinimo šventei. Ąžuoliukų sodinukus padovanojo Mindaugas Puodžiūnas. Pasitarėme su miškininkais, kurie patarė, kokiu atstumu sodinti ąžuolo sodinukus, kokio gylio kasti duobutes. Duobutes sodinimui iškasė Rolandas Aleksandravičius su šeima. Prie kiekvienos iškastos duobutės buvo atvežtas geras tinkamas dirvožemis. Kiekvienas pasodintas ąžuoliukas turėjo savo šeimininką.
Prieš kelis dešimtmečius buvusioje Piliakalnio mokykloje mokėsi daugiau kaip šimtas mokinių. Iš kai kurių šeimų į mokyklą skubėdavo po 4–5 vaikus. Ąžuoliukų sodinimo dieną susirinko gausus būrys buvusių mokinių su šeimomis, mokytojai, svečiai. Netrukus jau ąžuoliukai žaliavo dviejose eilėse. Prie kiekvieno medelio šeimininkai pririšo simbolinius kaspinėlius, daugiausia jie buvo trispalviai, kurie dar kartą įrodė stiprų ryšį su Lietuva ir protėviais. Tarp visų ąžuoliukų puikavosi ir buvusio LR Seimo nario Andriaus Palionio, buvusios Prienų r. savivaldybės vicemerės, dabar Seimo narės Jūratės Zailskienės, Tarybos narės Loretos Jakinevičienės, seniūnės Neringos Pikčilingienės pasodinti medeliai. Kadangi ruduo buvo labai sausas, reikėjo jaunučius medelius nuolat laistyti. Šį darbą atliko bendruomenės narys Mindaugas Pažėra. Auksinių rankų meistras Mantas Pažėra išdrožė ąžuolo lapo formos unikalią skulptūrą, kurioje pasirašė kiekvienas šventės dalyvis. Tai – didelė atmintis ir didelė sąsaja tarp tėvynės Lietuvos ir žmonių, kurie pasodino savąjį ąžuolą. Kiekvienas pravažiuojantis pro šalį stabteli prie ąžuoliukų parko. Buvę mokiniai prisimins, kad vietoj buvusios sporto aikštelės žaliuos ąžuolai. Visa tai liudija apie meilę gamtai, padeda išsaugoti ateities kartoms ąžuolų didybę.
Mūsų bendruomenės nariai daugiausia gyvena sodybose, kurias taip pat puošia ąžuolai. Apsilankykime Arūno ir Kristinos Tamašauskų sodyboje. Į akis krinta keletas ąžuolų, kuriems daugiau nei šimtas metų. Šeima augina du „ąžuoliukus“, sūnus Matą ir Vytenį. Abu berniukai lanko karatė klubą „Mohikanas“. Trylikametis Matas pelnęs žalią diržą, o aštuonmetis Vytenis – mėlyną diržą. Kristina ir Arūnas Tamašauskai aktyvūs bendruomenės nariai, stengiasi dalyvauti bendruomenės renginiuose.
Keliaukime toliau. Iš toli matosi Kazio ir Kazės Dabrišių sodyba, apaugusi didingais ąžuolais. Jų priskaičiuojama daugiau nei dvidešimt. Kaimo senoliai pasakojo, kad čia gyvenęs žmogus, kuris labai mylėjo ąžuolus ir nepritarė jų niokojimui. Ilonos ir Mindaugo Pažėrų sodyboje tarp dekoratyvinių išpuoselėtų krūmų stiebiasi keletas ąžuolų. Šeimininkas Mindaugas sako, kad sodybos be ąžuolų – neįsivaizduoja. Kiek tolėliau nuo pagrindinio kelio puikuojasi Auksės ir Rolando Aleksandravičių sodyba. Daug lankytojų sutraukia šeimos auginamų elnių kaimenės grožis. Lyg sargai nuo viesulų ir vėjų saugo keletas ąžuolų, kurių pavėsyje nuo karščio gera atsipūsti.
Žmonės pasodina ąžuoliuką, kitą….Taip laikui bėgant atsiranda ištisi ąžuolų plotai. Visi jie auga ir augs mūsų gimtoje žemėje, visi jie – medžių ir žmonių bendrovė.
Kazė Dabrišienė, Piliakalnio bendruomenės centro pirmininkė