Šalis-agresorė čiuožia žemyn

Agentūra „Bloomberg“ pranešė, kad JAV Iždo departamentas įvedė sankcijas maždaug 400 fizinių bei juridinių asmenų tokiose šalyse, kaip Turkija, Kinija bei Indija. Pagrindinė priežastis – jų pastangos palengvinti Rusijai apsirūpinti prekėmis ir karinės produkcijos komponentais, kurių eksportui į karą sukėlusią šalį anksčiau buvo pritaikyti apribojimai (sankcijos).
Tai esmingai išskiria JAV iš kitų Vakarų šalių. Iždo departamentas turi ne tik pareigūnų, kurie analizuoja, kuriose ūkio srityse pritaikyti apribojimai galėtų sukelti sunkiausių pasekmių. Dalies tos institucijos darbuotojų tikslas – tikrinti, kaip JAV paskelbtos sankcijos veikia ir ar jos neapeinamos. Tarkime Europos Sąjunga apie tokią struktūrą ir minėtas funkcijas gali tik pasvajoti.
Tai, be to, itin prasta žinia Rusijos valdžiai, kuri ilgą laiką ieškojo efektyvių priemonių bei kelių, kaip „pilkai“ apsirūpinti reikalingomis prekėmis bei produktų komponentais (ypač elektronikos), kurių tiekimą vakariečiai apribojo dar 2022 m. Maskvai pradėjus agresyvų karą Ukrainoje. Tos pastangos davė tam tikrų vaisių – Rusijos karinė pramonė tebeveikia, nors ir negali pasigirti, kad jos augimas neturi ribų. Vakarų gamybos elektronikos komponentai patenka į karinę pramonę, kuri kepa įrangą, techniką bei raketas.
Kai kurie rusų emigracijoje tebeveikiantys ekonomistai tvirtina, kad nuo karo pradžios bankuose laikomų indėlių konvertuojama valiuta kiekis sumenko 50 mlrd. JAV dolerių. Spėjama, kad šios lėšos buvo pervestos į užsienį, nepaisant centrinės Rusijos valdžios drastiškų apribojimų disponuoti, atsiimti ir perkelti pinigines lėšas užsienio valiuta.
Nepaisant skepsio, Vakarų paskelbtos sankcijos prieš Rusiją veikia. Galbūt lėčiau nei tikėtasi, tačiau ant Maskvos ūkio sprando randasi ryškių smaugimo žymių. Nors oficialiai skelbiama, esą infliacija šalyje siekia gal 7–8 proc., tai neatrodo realu: Rusijos centrinis bankas (RCB) bazines palūkanų normas ką tik padidino ligi 21 proc. Tai reiškia, kad tikra metinė infliacija šalyje siekia apytikriai tokį lygį. Labiausiai brangsta pirmojo būtinumo prekės. Bulvės (Rusijoje!) nuo metų pradžios pabrango dvigubai. Sviestas – maždaug ketvirčiu. Rusų pieno perdirbėjai skundžiasi augančia pirminių produktų savikaina, tačiu patiria vyriausybės spaudimą nebedidinti galutinių kainų. Portalas RBC skelbia, esą vis labiau deficitinio sviesto Maskva neseniai įsigijo iš Turkijos.
21 proc. bazinių palūkanų (tai reiškia, kad už tiek centrinis bankas skolina rublius komerciniams bankams) – norma, atrodo, nėra riba. RCB prezidentė Elvyra Nabiulina tikino nežinanti, ar augant infliacijai, yra kokia nors maksimali jų riba. Iki metų pabaigos bazinės palūkanos Rusijoje gali išaugti iki 25 proc.
Viena vertus, siekdamas pažaboti pinigų nuvertėjimą centrinis bankas gal ir neturi labai plačių galimybių, kaip tik didinti pinigų kainą kreditų rinkoje. Tai skatina rinkos dalyvius ne išlaidauti, o nešti pinigus į bankus ir gauti aukštas palūkanas už indėlius.
Tačiau ne ką mažiau svarbi ir kita proceso pusė: aukštos palūkanų normos brangina bankų suteikiamas paskolas, o jų pabrangimo efektą rinkos dalyviai įskaičiuoja į prekių bei paslaugų kainą.
Kitaip tariant, randasi tam tikras paradoksas: RCB viena ranka kovoja su infliacija, kita ranka ją didindamas.
RCB, be to, pastebi, kad verslo pelningumo maržos Rusijoje, kadaise viliojusios užsieniečius savo dydžiu, tolydžio menksta – net kadaise pelningiausi verslai Rusijoje per metus dabar skaičiuoja vienženklius pelno rodiklius. Kadangi Rusijos vyriausybės obligacijų palūkanos pasiekė dvi dešimtis procentų, net rinkos verslo lyderiams labiau apsimoka investuoti į vyriausybinius vertybinius popierius nei kažką veikti.
Padėtis tampa panaši į tą, kurią šalis išgyveno dar 1998 m., kuomet vyriausybės išplatintų obligacijų pajamingumas pakilo tiek, kad valdžia nebeturėjo galimybių sumokėti palūkanų. Iš to pelnėsi ne tik verslai, bet ir šalies valdininkai. Pasekmė – rublio devalvacija, staigiai kritę šalies bendrojo vidaus produkto rodikliai.

Rytas Staselis