Lapkritis… Su juo nepajuokausi

Tamsiausias ir niūriausias, nenuspėjamas ir audringas – tai jau įprastiniais tapę šio paskutinio rudens mėnesio epitetai. Sakytume – dar ir kerštingas, pavyduolis, nes, matyt, per ilgai džiaugėmės šiltu gražuoliu spaliu – tad jau pirmąją savo naktį įsisuko baisingais vėjais, audromis, iki nuogumo nurengė auksinį medžių rūbą, vertė ir plėšė ką tik galėjo. Graudu buvo žiūrėti besilankant kapinėse į vėjo gūsių nešiojamus gėlių vazonėlius, krepšelius, užpūstas žvakeles, laužomas medžių šakas. Bet norom nenorom piršosi mintis, kad gamta ne šiaip sau ėmė siautėti, kai taip norisi ramybės ir susikaupimo. Gal ji iš tiesų nori mums kažką pasakyti, įrodyti, parodyti, tiesiog papurtyti už atlapų – žmonės gerieji, atsibuskite! Ir pas mus, ir visame pasaulyje tiek neramumų, karai, pykčiai, intrigos, išdavystės ir dar visokia bjaurastis. Gal visa ši neigiama energija niekur nedingsta, o susisuka į vėtras, potvynius, ugnikalnių išsiveržimus, visokias kitas negirdėtas ir nematytas gamtos anomalijas.
Baigėsi Seimo rinkimai. Pamenate, kalbėjom anąkart apie tą egzaminą, kurį turėsime išlaikyti ir patys sau sąžiningai pasirašyti pažymį. Ar pavyko? Atrodo, kad nelabai. Baisi širšalynė, kaltinimai, nesutarimai tęsiasi ir toliau. Bet labiausiai mane pritrenkė pasipylusios patyčios. Nesakau, kad tai be pagrindo ar nepelnyta, bet niekuomet nesutiksiu, jog tai normalu, kai vyras, žinomas veikėjas, sudeda „triaukštį“ ir, sakyčiau, šlykščiausią kalambūrą apie moterį ir su pasimėgavimu jį viešai eskaluoja. O dar bjauriau, kad randasi daug jį platinančių ir tuo besimėgaujančių. Niekuomet nesutiksiu, kad neperžengtos padorumo ir etikos ribos. Ir visa tai – aukščiausiuose mūsų visuomenės sluoksniuose. Tai ar reikia stebėtis, iš kur plinta visa ta nepakeliama ir be jokių stabdžių patyčių banga jau mokyklose, net darželiuose, visoje mūsų aplinkoje? O gal jau mes pasenom ir nebemokam prisitaikyti prie naujų vėjų…, gal ir visa vertybių skalė pasikeitė?
Tačiau, žiūrėk, vėl ima ir nuramina koks nors šviesuliukas. Štai perskaičiau naujienose, kad Dzūkijoje, Varėnoje, vykusiame 15-ame profesionalių teatrų festivalyje laurus pelnė Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Kai mes būsim jauni“. Mums pasisekė su bičiule gauti bilietus ir nulėkti jį pamatyti dar premjerinį. Buvom sužavėtos! Džiaugėmės tuomet ir jauno režisieriaus iš Panevėžio A. Špilevojaus darbu, ir teatro veteranų puikia vaidyba. Ir apskritai, kad pagaliau pavyko pamatyti spektaklį, kuriame su tavim, kaip su žiūrovu, beatodairiškai neeksperimentuojama, iš tavęs nesityčiojama. Bravo kūrėjams! Gal ir ne viskas dar prarasta… Todėl atsisveikinu šį kartą linkėdama nejuokauti ir nesigalynėti su tuo pasiutėliu lapkričiu ir jo darganomis, o ieškoti progų ramiai ir jaukiai praleisti laiką su gera knyga, spektakliu ar gerų draugų bendrystėje.
Jūsų Augustina

Priminimai lapkričiui…

Kada, jeigu ne dabar, lapkričio mėnesį, yra galimybė atsikvėpti šiek tiek nuo darbų ir, lietui lyjant, nekeiksnoti oro, o ramiai išbūti tą laiką šiltuose ir jaukiuose namuose. Reikia žemei drėgmės, reikia to lietaus. O jeigu kokia diena pasitaikys švelnesnė ir saulėta, tuomet ir suskubsite į savo rojų apžiūrėti, kaip jis ten laikosi, ar kokį darbelį nudirbsite. Dažniau akimis paganykite debesis – jeigu jie plaukia prieš vėją, oras, anot senolių, atšals. Jei saulei tekant debesys kyla iš šiaurės – bus vėjuota. Tuoj – ir šventas Martynas, o jei jis purvą brenda, tai per Kalėdas rogės skrenda. Būtų smagu sulaukti baltų žiemos švenčių. O dabar, galbūt mažiau darbų, o daugiau – planų.
Lapkričio 1 d. – jaunatis, 9 d. – priešpilnis, 15 d. – pilnatis, delčia – 23 d.
Geriausios dienos: 5, 6, 7, 8, 12, 13, 19, 23, 21, 22, 29;
Prasčiausios dienos: 9, 10, 15, 17, 18, 23, 24, 30;
Lapkričio 11 d. – šv. Martynas, Ožio diena, 28 d. – šv. Andriejus, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia.

Sodininkui…
Jaunas sodas ruošiasi žiemoti. Sodininko rūpestis, kad jauni medeliai saugiai peržiemotų. Taigi mulčiavimas ne naujiena, bet jo pamiršti nevalia. Mulčiuodami pomedžius neutraliomis durpėmis, kompostu ar lapuočių medžių pjuvenomis, suteiksite vaismedžiams daugiau saugumo šaltą žiemą. Tai darykite, kai dirva jau truputį pašąla. Nepasitikėkite tendencija, kad žiemos vis šiltėja, nes ir sniego, to baltojo patalo, gelbėjančio medelius, pastarosiomis žiemomis vis mažiau. Besniegę žiemą net mažiausias šaltukas gali pakenkti medelių šaknims. Taigi jei pranašauja stiprų atšalimą, nedelskite mulčiuoti, o iškritus sniegui, prikaskite jo storiau į pomedžius. Atidžiai stebėkite, kad po mulču neatsirastų graužikų. Jei turite eglišakių – panaudokite pridengimui, jų graužikai tikrai nemėgsta.
Dangos. Dengti žiemai augalus lapkričio pradžioje dar per anksti, palaukite šaltuko. Sniego bus ar nebus – sunku pasakyti, tad pasiruoškite viską, kas reikalinga dengimui, ir sekite orų prognozes. Reikia tikėtis, kad daugelis jau esate viską (plėvelę, virves, dėžes ir kt.) susiruošę iš anksto.
Mulčo nepagailėkite gyvatvorėms – apsauginis sluoksnis šaknims padės lengviau ištverti žiemą, sustiprins augalus.
Rožynas. Po stiprių vėjų jame gali būti prinešta lapų, nukritusių žiedlapių. Reikėtų kruopščiai viską sutvarkyti, sugrėbti, išnešti iš sodo.
Nukritusius lapus išrinkite ir iš alpinariumo augalų, sietu išgraibykite iš tvenkinio vandens. Patikrinkite, gal kur nuslinkęs šlaitas, apsinuoginusios šaknys, gal reikia pamulčiuoti. Jautresnius visžalius galima lengvai pridengti viena kita eglišake.
Gudobelės – labai visiems pažįstamas, žinomas krūmas, kaip ir jo vaisiai. Bet kai pradedi kalbėti apie šių uogų reikšmę sveikatai, apie užpiltines, daugelis suklūsta – tai kur jų prisirinkti? Taip, gudobelės puikiai auga natūralioje gamtoje, bet kodėl, kaip ir kokio putino ar šermukšnio, nepasisodinus savo sode ar sodyboje? Juo labiau, kad dabar jau ne retenybė ir įmantresnės jų veislės. Rinkdamiesi sodinuką gerai jį apžiūrėkite, kad kamienas būtų lygus, nepažeistas, be grybinių ligų pėdsakų. Augalas turėtų būti bent vienerių metų, toks geriau prigis ir peržiemos, jei dar suspėsite pasodinti šį rudenį. Sodinukas turėtų turėti suformuotas mažiausiai 2–4 skeletines šakas. Medeliai mėgsta saulėtą vietą, kitaip neužaugins savo vertingų vaisių, liaudiškai vadinamų krakatūzų. Duobutę sodinimui iškaskite kiek didesnę, dugne padarykite 15 cm aukščio drenažą, įberkite komposto, humuso ar vermikomposto. Šaknies kaklelis turi likti dirvos lygyje. Prieš sodinant būtų gerai šaknis įmerkti į bet kokį šaknų augimą skatinantį tirpalą.
Jei norite turėti ne tik gudobelės vaisių, bet ir pasigrožėti jų žiedais pavasarį – rinkitės vieną iš gražiausių veislių ‚Paul‘s Scarlet‘. Tai glotniosios gudobelės veislė, kuri pražysta įspūdingais pilnaviduriais rožiniais žiedais, o vaisius nokina rudenį raudonus. Selekcininkai yra išvedę jau keletą įdomių gudobelių veislių, bespyglių, raudonomis, geltonomis ar rausvomis uogomis.
Spygliuotosios gudobelės tinka ir gyvatvorei – suželia tankus jų sąžalynas, o dygliuotos šakos puikiai saugo nuo įsibrovėlių. Kai kurių rūšių gudobeles galima auginti dideliuose vazonuose, papuošti terasą, balkoną.

Daržininkui…
Porai. Paskatinti šiltų orų tikriausiai dar ne visi nusikasė porus. Taip, jie atsparūs šalčiams, bet jau pats laikas juos baigti kasti. Kaskite juos sausu oru, patrumpinkite šaknis. Patekusi drėgmė skatina ligų plitimą. Ilgesniam laikymui skirtus porus sudėkite į dėžes ir laikykite rūsyje ar kitoje vėsioje patalpoje, O OC temperatūroje, palaikydamį didelį oro drėgnį. Taip pat galite laikyti dėžėse užkastus į smėlį arba inspektuose, susodintus į žemę. Pridengę darže galite laikyti iki šalčių. Pasidomėkite, nes yra ir tokių veislių porų, kuriuos galima laikyti per žiemą nenukastus dirvoje – pakelia iki 15–20 laipsnių šaltį.
Gelsvių derlių galima nuimti jau pirmųjų metų rudenį, bet tuo metu jį duoda ir salierai, todėl gelsves geriau palikti ankstyvam pavasariui. Nepastebėta, kad jos iššaltų. Antžeminė dalis atželia labai anksti, kartais pro aptirpusį sniegą. Pirmosios gegužės dekados pabaigoje gelsvių lapai jau gali būti iki 40–45 cm aukščio. Jie pjaunami 2–3 kartus per vasarą, paskutinį kartą – likus 1,5 mėnesio iki šalnų. Vienoje vietoje jos auga 10–15 metų. Gelsvių galima prisiželdinti žiemą kambaryje iš maždaug 80–100 g sveriančių šaknų su nepažeistais viršūniniais pumpurais. Gelsvės labiausiai mėgsta daug pūdinio turinčias dirvas.
Morkos. Šį mėnesį labai pravartu pasisėti vasarinių morkų, kurios netiks laikymui žiemai, bet užaugs daug greičiau. Parinkite joms nuo vėjų apsaugotą vietą ir sėklas berkite į vageles, prieš tai palaistę. Užžėrę pridenkite šiaudais ar kitokiu turimu mulčiu – tegu ramiai žiemoja. O jeigu šiemet jūsų morkos užaugo kreivos ir smulkios, sutrūkinėjusios ir pažeistos kenkėjų, tai nutiko nesilaikant agrotechnikos taisyklių. Paprastai dėl netolygaus laistymo jos trūkinėja, o dėl pasėlių tankumo užauga smulkios. Deformuojasi morkos dėl didelio trąšų kiekio. Pagalvokite, kokias klaidas darėte, prisiminkite sėjomainos, geros kaimynystės rekomendacijas ir kitąmet pasiseks labiau.

Gėlininkui…
Melsvės. Jau tokios, sakysite, atsibodusios ir pažįstamos gėlės. O štai JAV jos yra labai populiarios ir vienos iš sėkmingiausiai pastaraisiais metais parduodamų daugiamečių gėlių. Amerikos melsvių asociacija kasmet renka pačią geriausią, įdomiausią iš tūkstančio veislių. Jungtinės Karalystės Karališkosios sodininkystės draugija taip pat skiria šiam augalui apdovanojimus. Mūsų mėgėjai gėlininkai ir kolekcininkai ne išimtis – yra užsikrėtę melsvių įvairove, įsigudrino auginti daugybę jų veislių. Tai kas gi lemia melsvių populiarumą?
Pirmiausia, aišku tai, kad melsvės puikiai užpildo kraštovaizdžio erdves, tinka pavėsingoms vietoms. Jų įvairaus dydžio vešlūs ir skirtingų atspalvių lapai tarsi atstoja impozantiškus atogrąžų augalus, kurie ne visuomet tinka mūsų šaltesniam klimatui. Vėlai sulapojančioms melsvėms pavasario šalnos jau nebaisios. Gėlė neįnoringa, nereikli. Tačiau kolekcininkai pridurtų, kad rūšinės veislės, kurios pas mus auga nuo seno ir gali gyvuoti kelis dešimtmečius vienoje vietoje, tikrai skiriasi nuo vėliau išvestų veislių. Pastarosios yra ir lepesnės, ir ne taip greitai augančios. Kad atskleistų visą savo grožį ir suklestėtų, melsvėms reikia derlingos žemės. Negalima piktnaudžiauti augalo nereiklumu – pasodinę į statybinių atliekų krūvą gero nesulauksite. Prieš sodinant verta gerai paruošti žemę, tinka naudoti kompostą. Jei žemė labai molinga, iškaskite kuo didesnę duobę ir pripildykite komposto. Taip keletą metų užteks augalus tik gerai palaistyti. Ir nors melsvės ištveria daug ką, tačiau drėgmės joms tikrai turi pakakti. Sausros jos nemėgsta. Laistydami saugokite lapus, liekite taip, kad gerai sudrėktų šaknys. Šlapi lapai gali nudegti saulėje ar pradėti pūti. Pavasarį ant jau kelerių metų paaugusio kero melsvių augintojai pataria užpilti gerokai komposto, taip pridengiant į viršų išlipusį kerą ir papildant maisto medžiagų atsargas.
Ir nors sakome, kad melsvės yra pavėsio gėlės, to pavėsio joms reikia su saiku. Augalai suvargs augdami namo ar kokio kito pastato nuolat metamo tamsaus šešėlio vietoje. Pro medžių lają besiskverbiantys saulės spinduliai kur kas joms mielesni. Tačiau nereikėtų sodinti po tokiais medžiais, kurių šaknys paviršiuje – prasidės kova dėl drėgmės. Specialistai sako, kad, įsigyjant naujų veislių melsves, reikėtų atidžiai paskaityti katalogus, juo labiau, kad saulės šviesos skirtingai reikia ir skirtingų spalvų melsvių veislėms.
Didžiausias šio augalo grožis – tai jų lapai. Taigi jeigu jums melsvių vardas asocijuojasi su žalsvais ir truputį baltai dryžuotais lapais, tai jūs nieko nežinote apie dabartinį šios daugiametės gėlės virsmą. Lapų dydis, jų forma, spalvos pritrenks savo įvairove ir grožiu. Dailūs ir kai kurių veislių žiedynai, ypač jų pumpurai. Todėl jau dabar apgalvokite ir apžiūrėkite savo sodą ar sodybą ir nuspręskite, kur pavasarį galėtumėte įkurti šį nemažai vietos užimantį augalą. Tiesa, jų yra ir miniatiūrinių, kumščio dydžio augalėlių. Melsvės krūmai nebijo persodinimo, kerai gerai dalinasi.
Kurti sode derinius su melsvėmis nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – svarbu suderinti jų spalvas ir išryškinti grožį kitais augalais. Štai dabar tas metas, kai verta vartyti katalogus ir pradėti kurti atnaujinto želdyno planą.
Kambarinės gėlės daugiausia šiuo metu ilsisi, tačiau nepamirškite jų. Sustatykite vazonėlius arčiau lango ir stenkitės dažniau valyti lapus – taip jos gaus daugiau šviesos ir galės vykti nenutrūkstama fotosintezė, pasiruošimas pavasario žydėjimui. Namai be kambarinių gėlių – tušti ir nykūs. Jeigu ir niekada neauginote jų, įsileiskite vieną kitą augintinį ir netrukus užsikrėsite šia aistra.

Krienai –ne tik maistas, bet ir vaistas

Įsisiautėjus rudenio darganoms vis dažniau prisimename įvairiausius liaudiškos medicinos būdus kaip joms nepasiduoti – neperšalti, nesusirgti. Mūsų svetainės viešnia „Žolinčių akademijos“ prezidentė, žolintė Danutė KUNČIENĖ.
– Žoliauti gal jau ir per vėlus metų laikas, tačiau ką dar galime iš gamtos pačiupti ir panaudoti sveikatai gerinti, imunitetui sustiprinti?
– Pirmiausia linkėčiau aplankyti savo daržą ir gerai apsidairyti – manau, kad ne viename aptiksite žaliuojančių krienų, o jei ne, galima užsukti į ūkininkų turgelį ir tikrai nusipirksite gražių šaknų ryšulėlį. Šį kartą ir norėčiau pakalbėti plačiau apie šį vieną iš seniausių pasaulyje prieskoninių daržovių – karalių krieną, minimą net Aliaskoje. Vėliau jis atkeliavo į Europą, ypač plačiai pradėtas auginti Vokietijoje. Mums, lietuviams, krienai taip pat nuo seno gerai pažįstamas augalas, naudojamas kaip prieskonis prie kitų maisto produktų – mėsos, kiaušinių, žuvies. Savo naudingomis savybėmis jis lenkia ne vieną daržovę. Krienuose yra daug mineralinių druskų – kalio, kalcio, fosforo, magnio, vario, kobalto, geležies. Šaknyje taip pat daug eterinių aliejų, nuo kurių priklauso ir krienų skonis. Daug vitamino C, tačiau labiausiai akcentuočiau sinigriną. Iškasus šaknį fermentai paverčia joje esančią medžiagą sinigriną į garstyčių aliejų, kuris ir suteikia krienams būdingą aitrų, dirginantį akis, nosį, gerklę, kvapą bei skonį. Krienuose esantis garstyčių aliejus ir enzimai, sutarkavus šaknį, susijungia ir gaunate natūralų antibiotiką, kuris labai veiksmingai kovoja su bakterijomis, esančiomis nosies, gerklės, burnos ertmėje. Krienai padeda įveikti peršalimo ligas, gerina kraujotaką, valo iš kraujo šlapimo rūgštį, saugo nuo podagros, reumato, stiprina tulžies pūslės veiklą, lengvina atsikosėjimą, mažina cukraus kiekį kraujyje ir t.t.
Krienai – tai ir labai paprastai namų sąlygomis naudojama sveikatinanti priemonė. Štai pats paprasčiausias patarimas: vieną valgomą šaukštą tarkuotų krienų užpilkite 1 stikline karšto vandens. Po valandos nukoškite ir skalaukite gerklę nuo uždegimo, stomatito. Rudenį dažniau skundžiamės sąnarių skausmais. Pagelbėtų toks paprastas krienų kompresas: sutarkuotus krienus paskleiskite ant drobelės ir dėkite ant aliejumi ištepto skaudančio sąnario 5–10 minučių. Aliejus apsaugos nuo nudeginimo, o kompresas suaktyvins kraujotaką, sumažins skausmą. Dar: 1 valgomas šaukštas krienų, 1 tarkuota bulvė ir šaukštas medaus – išklokite košelę ant drobelės ir dėkite ant riebalais ištepto sąnario, laikykite 20–30 minučių. Padeda nuo radikulito. Nuo peršalimo jau pirmą vakarą dėkite tarkuoto krieno ant padų, apsukite plėvele, užsimaukite vilnones kojines. Galite pasidaryti krienų vonią: du valgomus šaukštus (50–80 g) krienų sudėkite į drobinį maišelį, įmeskite į 37 laipsnių vandens vonią. Tokią vonią kartokite prieš miegą 12 kartų, jei skundžiatės podagra, reumatu.
Dažnai ruošiame rudeniui ir žiemai imbiero pastą. Tą patį galime pasidaryti iš krienų: 1/2 stiklinės tarkuotų krienų, 1 stiklinė medaus ir 1 stiklinė spanguolių sulčių. Sumaišykite, laikykite šaldytuve. Suvalgykite po šaukštą – gerina imunitetą.
Daugelis žmonių skundžiasi, kad negali valgyti krienų dėl jų aštrumo. Siūlau pasigaminti tokį pagardą: du kepti obuoliai, iš jų sutrinkite tyrelę ir dėkite porą šaukštų tarkuotų krienų (paruoštų su trupučiu medaus vietoj cukraus, šlakeliu obuolių acto), sumaišykite. Toks pagardas tikrai nedirgins gleivinės, skrandžio.
Jau tikrai esate girdėję apie krienų džiovinimą. Bulvių skustuku prisidrožkite šaknies, paskleidę ją išdžiovinkite. Tinka pakramtyti kaip apsaugą nuo infekcijos. Gerai išdžiūvusius krienus sumalkite kavamale. Tuomet galite pasigaminti ir krienų sviesto: 100 g sviesto (vietoj sviesto galite naudoti avokadą), du šaukštai maltų krienų miltelių, trupučiukas druskos, jei norisi, viską išsukite. Tepkite ant mėgstamos duonelės ir – į sveikatą.
Linkiu sveikai praleisti šaltąjį metą, nepamiršti gerti karštų žolelių arbatų, ir – kuo daugiau gerų emocijų!
– Dėkojame viešniai už pokalbį.