Vėlinės mus surenka ir suvienija

Šiame įsibėgėjančios modernystės pasaulyje, kuriame rodos tuoj neliks nieko švento, per stebuklą esame išsaugoję paprotį susirinkti per svarbiausią mirusiesiems šventę – Vėlines. Susirinkti, pasidalinti žvakelių šviesa ir atmintyje giliai įstrigusiais bei naujai gimstančiais prisiminimais.
Vėlinės mus surenka ir suvienija.

Deimilė Jurkonienė, Jieznas:
– Rašysiu apie savo mylimiausią močiutę Adelę Smilinskienę, gyvenusią Medžionyse, nes apie ją galėčiau pasakoti daug… Menu, kaip vasarą močiutė, jau prie pečiaus prilinkus, man, tempiančiai malkas – gi bandas kepsim, vis aiškina, kiek malkų dėti, kiek laiko kūrent pečių ir kokiomis malkomis. O aš vis tekina per duris – ne tas galvoj buvo. Pati dabar savo balsą girdžiu ir burbuliavimus, kad anksti dar mokytis bandas kepti, ir vis sakydama „spėsim, močiut, spėsim“ – taip ir neišmokau.
Labai dabar dažnai atsimenu ir gailiuosi. Mokėčiau iškūrenti pečių, iškepčiau bandų ant kopūsto lapų – būtų miela prisiminti tą kaimiškų močiutės keptų bandų skonį. Ką dabar labai dažnai bandau išsikepti, tai – jos kiaušinienę, kurią man kiekvieną rytą kepdavo. Bet ne tas kvapas, skonis – ne tas. Sako, negalima liūdėti dėl išėjusiųjų, reikia juos paleisti. Aš stengiuosi ir noriu tikėti, kad mano močiutė kažkur laiminga, stebi mus, saugo, laimina. Ačiū, močiute, kad mane užauginai. Prisiminsiu, mylėsiu tave amžinai. Saugau močiutei brangias nuotraukas, kuriose jos mylimas takelis link Virkiaus upelio, mylimos gėlytės strakatukai – taip ji jas vadino, ir mudvi – Velykų rytą po liepomis, o ji man kažką vis pasakoja…

Atmintis

Atminimo vieta Kruonio seniūnijos miške, menanti Angelijos vyro Algirdo Kubiliaus šeimos istoriją. Čia sušaudyti jo tėtis ir du broliai kartu su kitais žuvusiaisiais. Kubiliai kasmet lanko šią ypatingą vietą.

Mes gimę po karo,
Sunkūs buvo laikai.
Praeitis atsidaro
Visais savo langais.
Sūnus augo be tėvo,
Be kelrodžio uosto,
Sapnuose tik regėjo,
Kaip globoja, apklosto…
Nepakeist praeities,
Gal ir esam skolingi?
Kaip ir vėjo krypties,
Negalėjome rinktis.
Gyventi gražu,
Kartosim žodžius.
Paglostome dieną,
Gyvenimas – vienas.
Mes vėl miško gojely,
Pušų apsupti,
Ten balti kryželiai
Sopulių prikalti.
Garbūs Sąjūdžio žmonės
Įamžint atmintį ryžos,
Atgimimo laikais
Pastatė ąžuolo kryžių..
Menu, kunigą Grigą,
Kryžių šventinti ėjo,
Menu, vyriškos ašaros
Jo skruostais riedėjo.
Sykį didelė vėtra,
Uraganinė pūtė,
Kryžius liko stovėti,
Kaip atminties šūkis.

Pakirsti priešo kulkų
Trys broliai suklupo,
Neištarę maldos
Sustingusiom lūpom.
Negrįš tėtis namo
Vaiko verksmą išgirdęs,
Nepaglostys galvos,
Priešo kulkos nutildė.
Liks bejausmė tyla,
Gers smėlynai jų kraują,
Be teismų ši byla,
Braidė kruvinos gaujos.
O senoliai kalbėjo,
Viską matė, regėjo,
Kaip paniekinti kūnai
Miesto aikštėj gulėjo.
Laiko giljotina
Liks bejausmė, beveidė.
Žudymo mašina
Kūnų laidot neleido.
Miškų apkasai –
Paskutinis jų guolis
Ir bevardžiai kapai
Nužudytų jaunuolių.
Tik našlės, tėvai
Apraudos vaikų žūtį,
Už norą gyventi,
Už teisę būti.
Jų motulė tąsyk
Per naktį pražilo
Ir baisiojoj tremty
Širdis jos nutilo.
Sunaikintas kūnas,
Bet tikėjimas – ne,
Jį pro medžių viršūnes
Dangus nusineš.
Vakarais po dienos
Vėlės rinksis prie kryžiaus,
Pušys maldą joms oš,
Nekalbėt pasiryžę.
Į akiduobes miško,
Ant žemės veido
Baltos miško ramunės
Šaknis jau suleido.
Gal tai sielvarto gėlės?
Išaugino jas vėlės..
Nepaleidžiantis jausmas,
Galbūt taip žydi skausmas.
Bet gyvenimas eis,
Pražys sodai Vilties,
Niekas nepasikeis.
Sėją keis rugiapjūtė
Ir kaip duona ant stalo,
Sugrįš išbertas grūdas.
O darželiuose kaime
Žaliuos mėtos ir rūtos.
Atmintis liks gyva,
Atmintis neišdilo.
Degs laužai vėl šile
Ir trispalvė iškyla.
Atgims miško gojelis,
Himno žodžiai skambės,
Ir pramintas takelis
Nepamirš praeities.
Angelija Kubilienė, Birštonas

Vilma, Pieštuvėnai:
– Brangioji močiute,
Šiandien po tavo mirties praėję 35 metai. Kai tu Iškeliavai į Amžinybę, man buvo septyneri. Tau šį laišką parašiau ranka į sąsiuvinį penktoje klasėje.
Močiutė Anelė Noreikienė kilusi iš Dukurnonių, gyveno Jiezne. Išsaugotoje nuotraukoje močiutė ir diedukas tarp anūkų, aš – iš kairės antra, o diedukas jau irgi iškeliavęs pas močiutę… Taigi
Mes visi Tavęs labai pasiilgom. Išėjai net neatsisveikinusi, o susitikti galime tik sapnuose. Nors ir iš ten ne dažnai tu mus aplankai. Prisiminimų pėdsakai, kuriuos palikai mažoje mano širdutėje, pamažu nyksta, bet daugelį jų dar ryškiai matau mintyse. Prisimenu, kai buvau visai mažutė, mokei mane visų geriausių darbelių, kuriuos tuo metu galėjo nudirbti mano rankutės. Pirmąją adatėlę padavei ir parodei, kaip reikia siūti lėlytei sijonėlį. Aš, paėmusi adatą, iš karto įsidūriau ir ašaros lyg pupos riedėjo skruostais. Tu pasakei: „neverk, popa užgis“. Ir nosinaite nušluostei ašarėles. Juk Tu, Močiute, man ir pirmą lėlę padovanojai. Ji buvo raudonskruostė, ilgais rudais plaukais, aprengta balta suknute su raudonais burbuliukais. Kartu susėdę ant suoliuko bandėme pinti lėlytei kasas, bet man nieko neišėjo, plaukai painiojosi tarp pirštukų. O tuomet, kai susipykau su savo drauge, Tu atvedei mane prie jos ir liepei atsiprašyti. Aš raudonuodama iš gėdos vos nepravirkau, bet visgi Tu mus sutaikei. Ir šiandien dar atsimenu, kai pasakei: „draugauk su visais, nesvarbu, kokie jie būtų“. Dar pamenu, kai nusivedei mane į bažnyčią. Ten pamačiau Jėzų surištomis rankomis. Tu pasakei: „Jis kenčia dėl blogų žmonių“, o aš žadėjau būti gera ir prašiau, kad parsivestume jėzulį namo ir aprengtume, juk jam buvo šalta. Tu pasakei „gal kada nors parsivesime, bet ne šiandien“ O kada gi? Tos dienos aš nesulaukiau.Bet kodėl Tu išėjai neatsisveikinusi ir neapkabinusi manęs geromis savo rankomis? Aš tavęs pasiilgau. Labai dažnai pasižiūriu į nuotrauką, kuri kabo virš Tavo lovos, bet ji nekalba, ji negali sudrausti, nustebinti ar paguosti, ji – negyva. Man labai trūksta tavo šilumos, kurią sugebėjai dalinti ne tik man, bet ir visiems, kuriuos Tu pažinojai.
Tą dieną, kai mamytė pasakė „Močiutės nėra, ji išėjo…“, aš verkiau. Verkiau, bet nežinojau kodėl? Ašaros pačios riedėjo. Bet mes tavęs dar nepamiršome. Tu visiems buvai gera. Niekam negailėjai švelnaus, šilto ar paguodžiančio žodžio. Be abejo, niekas ir Tavęs blogu žodžiu neminėjo. Bet vis tiek Tu buvai geriausia. Pati pati geriausia ir mums visiems tavęs trūksta. Niekas negali užpildyti tos tuštumos, kurią išėjus palikai. Tu buvai mums brangiausias žmogus, galbūt net toks brangus kaip mama. Tu mokei mus būti gerais visiems, visur ir visada. Tu tarsi stebuklas, tarsi žiburėlis tamsiame kambaryje. Tu išvedei mus į šviesą. Tu buvai pati pati geriausia.
Visuomet Tavo ir netgi dabar Tavo mažoji anūkėlė Vilmutė

Gytė Augustavičiūtė-Ugenskienė (dabar gyvena Portugalijoje. Tuo metu (1994 m.) gyveno Kaune, o vasaromis atostogaudavo Vilūnėlių kaime, pas močiutę, kurios jau 9 m. nėra…)
MOČIUTEI
Kas rytą pabundi su saule / Atmerkusi akis, gal sudejuoji…
Bet tik širdies gilumoje – / Tik tu viena žinai,
Kaip tau sunku,/ O gal išties jauties laiminga?..
Juk supranti,/ Kaip tavo rankų šilumos šiandieną,
Visiems, be išimties, mums stinga.
Pažįsti tu kiekvieną savo sklypo žingsnį –
Kasdien akim prabėgi, ir vėl jauties laiminga.
O gal skaudu širdy, / Kad gal ir neįvertinti darbai visi palieka?..
Ir vėl jau baigėsi diena, / Jau nusidriekęs rūkas klonių tolumoj baltuoja,
Ir vėlei tavo žodis, / Kaip kas vakarą sustings maldoj –
Ir tavo rankos sunkios, šiurkščios darbo rankos
Anūko galvą švelniai taip paglosto –
Ir vėlei atsipūst gali / Lig pirmo saulės spindulėlio mosto.

Labas, mieloji,
Ir vėl rašau tau trumpą laiškutį. Na, pas mus viskas po seno, darbai, namai. Sveikata nesiskundžiam, gal biškį rudeninės darganos puola, bet nieko tokio, ištversim.
Tiesa, Tomas sakė, kad mūsų Mėta turės kumeliuką, bet dar ne dabar, pavasarį. Kaip bus smagu, kai jis atsiras… O kiek obuolių šį rudenį buvo, tu patikėk. Tai ir sultis spaudėm, ir obuolių sūrius darėm, dar ir kaimynams davėm… Kaip gera dalintis, tu juk žinai… Pilną ragažę nutempiau kaimynei Anelei, tai atgal medaus stiklainiuką gavau. Skanumėlis su batonu… Dabar lauksim Kalėdų, ne už kalnų ir jos… Gal miestiečiai atvažiuos, dovanų atveš… Gali ir nevežti, svarbu, kad atvažiuotų… Prie stalo mūsų daugiau bus… O kaime… kaime viskas tas pats, visi dar gyvi, krypuoja, pensijų laukia ir geresnių laikų… Tai tuo ir baigsiu savo trumpą laiškutį. Pažadu tuoj vėl parašyti. O kaip tu laikaisi, kaip tau sekasi.
Tavo L.J. Aš
Žinau, aš niekada jo neišsiųsiu, o tu niekada jo neperskaitysi. Jis, perrištas juoda juostele, atguls į mano prisiminimų dėžutę. Bet aš vis tiek norėčiau tavęs paklausti… O gal yra pas jus paštas, gal gatvės pavadinimas ar namo numeris… O pas jus miestas ar kaimas… O žmonės, kokie ten žmonės… O jūs obuolių turit… Ilgiuosi…

Dažnai dabar su tavim kalbuosi. Kai šalnos saulei tekant nubalina laukus, koks vaizdas pro tavo langą… tolių toliai ir čia pat ežeras lyg atspindys tavojo gyvenimo. Et, vis pasako tai vienas, tai kitas, būtų jis, ir ligoniams sveikiau būtų nuo humoro, nuo „labas rytas“ garsiai. Išgeriam kavos ir įpilk konjako. Nors negalima, bet dėl kvapo, kol pasijuoksim iš savęs praeituose gyvenimuose, prisiminsim detales gyvenimų paskutinių kaimo „mohikanų“…