„Gyvenimu džiaugtis sugrįžau į tėviškę“…

Nei laikas, nei praūžusios audros nepajėgūs sunaikinti to, kas be galo brangu, – tai artimųjų atminties, gimtų namų šilumos, net ir to keliuko, išlikusio per daugybę metų, parvedančio mišku į namus nuo pagrindinio kelio.
Kai audra maždaug prieš penkiolika metų išvertė mišką aplink sodybą, jis liko kiek kitoks, kaip kad turbūt ir žmonės. Jie gimsta, auga, įgyja daugybę gyvenimo patirčių, pamokų, bet savo šaknimis, matyt, išlieka ir vėl tokie patys. Kaip ir medžiai, nuo savo šaknų niekur nenutolę, išsaugoję savyje ir realiam gyvenime pačius pagrindinius vertybinius dalykus. Apie tai, kaip gyveno ir kas parvedė į tėvų namus, ir kalbėjomės su tėviškėn prieš porą metų sugrįžusia gyventi Danute Jacinaite-Stašeliene.
– Tėvai labai mylėjo vaikus, anūkus ir vienas kitą. Dabar abu Amžinojo poilsio atgulę netoli namų, Pieštuvėnų kapinaitėse. Šie namai – mielas mūsų visų kampelis, visų – sesių Virgos, Sigos, brolio Vyto, mano bei mūsų vaikų, anūkų, giminių ir draugų. Parduot gimtinės namus – būtų nesąmonė. O po mūsų – bus kaip bus, – pasitikusi sodelyje, aprodydama dar mamos išlikusias bei savo puoselėjamas gėles, augalus, sodybą, pasakojo namų šeimininkė Danutė.
Šiuose namuose užaugo Janutės ir Juozo Jacinų vaikai. Čia vasaras leido anūkai, kurie atmena iki šiol, kad diedukai juos ne tik labai mylėjo, bet ir kaimo darbų išmokė. O dirbti reikėdavo viską, gyveno ūkiškai – ir šieną grėbti, vežti, ir bulves kasti – paprastai, iš atartų vagų su matikais. Viso pokalbio metu Danutė, atsimindama tuos darbus, nuo vaikystės išmoktus, retoriškai klausė: „O kokius darbus mokės ir atmins dabartinės kartos vaikai? Jie jau nepažins kiaulės, karvės, arklio…“
Šiuolaikiškai, su išlaikytomis namų detalėmis išpuoselėtame name, Danutė iškart į rankas ima tėvelių bendrą nuotrauką ir sako: „Jie labai mylėjo vienas kitą, mes niekada negirdėjom, kad tėvas su mama pyktųsi, balsą kad pakeltų. Tėvas mamą labai „šienavojo“, nebuvo kivirčų. Senais laikais jis iš žmonių rinkdavo pieną ir veždavo su arkliu į Stakliškes. Vėliau visą gyvenimą dirbo fermoje, mama taip pat dirbo kiaulių fermoje. Ir mes, vaikai, išmokom ir gardus mėžt, ir paršiukus prižiūrėt“, – su šilta šypsena versdama nuotraukų albumus, dalijasi prisiminimais Danutė.
Šie namai – tai jos tėvelio Juozo tėviškė. Diedukas, tėvo tėvas, mirė anksti, kaip ir mama. Juozas rūpinosi ir sese Anele, kai šešiolikos metų būdamas sugrįžo į tėvelių namus. O jį patį po tėvelio mirties pasiėmė į Kielionis tėvo dėdė ir vykdė prašymą „išmokink visko, duok pasogą, tegu sugrįžta į šituos namus ir patys gyvena“.
Besikalbant Danutės atmintyje atgyja ir skaudesni prisiminimai:
– Kai man buvo dveji metai, o Vytui – metai, mus ant pagalvės išsinešė iš degančių namų mama, tėvas… Gyventi tuomet priėmė Jurgio Juozas Kelmynėje. Taip vadino čia miške vietą, o Jurgis gavo pravardę kelmynas. Tėvelis pradėjo pats statyti namą. Atsimenu, kaip su mama nešdavom tėveliui kaniukę pieno. Kai tik šiuos namus pasistatė, grįžom iš Kelmynės, gimė Siga, Virga… Jei dar sugrįžus atgal, teta Anelė labai gražiai ausdavo paklodes, ji liko viena, kai mūsų tėvą paėmė į armiją. Trejus metus tarnavo Tūloj. Paskui, kad užsidirbtų pinigėlių, dirbo Ežerėlio durpyne.
Mintis Danutei veja mintį. Ji pati dabar džiaugiasi dviem savo dukromis, keturiais anūkais, artimu ryšiu, nes jie čia, Lietuvoje, dirba. „Prieš penkiasdešimt metų išėjau iš namų“, – susimąsto apie greitai lekiantį laiką, apie trisdešimties metų darbą nuolatinėje darbovietėje Ukmergėje – siuvykloje. Netrukus ir vėl sugrįžta į tėviškę. Ketverius metus ją tvarkė, visi drauge atkūrė, dirbo. Ir jau apie dvejus metus Danutė čia nuolat gyvena, o visi kiti – dažnai sugrįžta.
– Mes ir augdami gyvenom gerai. Tėvams padėdavom. Laikėm karvių, kiaulių, vištų. O ir tėveliai buvo taupūs, labai nesišvaistydavo ir mus mokė: „Vaikai, gaunat algą ir pusę jos į kojinę, iš kitos pusės – išgyvenkit, kaip norit“. Brolis Vytas vyriškus darbus visus išmoko. Turim išsaugoję tėvelio kalvę. Mokino taip, kad „kai išeisit ant savo duonos, turėsit dirbt ir užsidirbt. Išties paveldėjom ir meilę darbui, ir atsakomybę nelakstant po kelias darbovietes. Džiaugiuosi, kad šią savybę perėmė dukros ir anūkai. Mama mirė, kai jai suėjo 78 metai, tėvelis vienas po to dar dešimt metų pragyveno. Į kapines žiūrėdavo… eidavo ant kapų, rašė ir dienoraštį, ir eiliuotai. Labai išgyveno ir dėl praūžusios audros padarinių: daugiau kaip šimtą metų šalimai augusio beržo, išvirtusių kriaušių, obelų, pušų“, – pasakoja svetingos sodybos šeimininkė.
Užklausta apie patiekalus, kokius paveldėjo, Danutė sako, kad išmoko viską iš mamos. Ir duoną kepdavo, pyragus, bandas:
– Iš krautuvės pirko turbūt tik cukrų ir druską, viskas juk savo būdavo. Ant aukšto kabodavo iš pačių užaugintų kiaulių pasigamintos dešros, kumpiai, lašinukai. O kiek grybų prisūdydavo į medines ąžuolines bačkutes. Raugdavo rudmėses ir ūmėdes labai didelėmis kepurėmis. Labai gardus buvo pečiuje keptas kugelis – kiaulių kojos ant dugno arba šonkauliai – trys „blėkutės“ būdavo iškepa. Ir po mamytės mirties tėvelis mums prikepdavo, labai laukdavo visų… Jis mėgdavo ir pakeliauti, ir pas anūkus į Londoną skrido, ir po Lietuvą. Atsimenu, Punion nuvažiavom, sakom: „tėvai, nelipk aukštai“, vis tiek užlipo ant kalno viršūnės. Vienatvė jam buvo sunki…
Miškas dosnus daug kuo, jei mokėsi ieškoti. Kai maža buvau, atsimenu, kaip su arkliu važiuodavom gilyn miškan „šyškų“ rinkti prakuroms, o pušis su paprasta pieliuke pjaudavo, žiemą ant rogių – ir namo. Tėvas visus darbus mokėjo. Slides buvo padaręs, atsimenu, kaip kaitino kažkokiam puode, kad jų viršų užriestų. O kaip smagu buvo. Mama buvo labai draugiška, labai kantri, santūri, paslaptinga. Ji gražiai dainuodavo ir kultūros namuose, ir su moterimis giedodavo šventas giesmes. Visada dalyvaudavo „mojinėse“, vesdavosi ir vaikus, kaip kad ir į bažnyčią. Ji buvo labai pamaldi. Visada, jei kas neturėdavo, kur daugiau vaikų šeimose augdavo, privirdavo bulvių, rauginto pieno – ir kviesdavo valgyti. Namuose visada buvo laikomasi tradicijų švenčiant Kalėdas, Velykas. Ypač smagios būdavo Joninės, mama juk – Janė. Ši šventė patapusi tradicija. Dar Kelmynėj – mamos tėviškėj švęsdavo, vėliau prie Pazelvių ežero su palapinėmis įsikurdavo.
Mano ankstyvo rudens ryto pašnekovė įsitikinusi, kad gyvenime svarbiausia – pareiga. Jos tėvai ją įskiepijo visiems. Į šiuos namus sugrįžta jau penkta karta. Danutė džiaugiasi savo dukrų Linos, Ingos, anūkų draugija. Ji yra aktyvi Pieštuvėnų kaimo bendruomenės narė, dainuoja Stakliškių KLC ansamblyje „Svaja“ (vad. O. Kamblevičienės), drauge keliauja su bendruomenės nariais, prisideda įrengiant naujas patalpas bendruomenei, važinėja į Stakliškes ir pasportuoti. O namuose – juk tik spėk suktis gėlynuose, žolė greit auga – reikia, kad visur būtų išpuoselėta, gražu. Juk taip netoli, rodos, kad ir drauge su visais, ir tėveliai Janutė ir Juozas…
– Kiek dar daug jų nepaklausėm, neišklausinėjom. Pavyzdžiui, ir kodėl, kaip sako kaimo žmonės, čia gyveno Givaras? Ir dar daug paklausti nespėjom laike, kuris be galo greitai prabėgo pro tėviškės namų langus, – sako Danutė.
Branginkime vieni kitus, neparduokime gimtų namų, papročių, tradicijų – to, kas mus stiprina, sutelkia, suteikia jėgų, sparnų, tiesiog džiaugtis vienų su kitais akimirkomis. Būkime drauge gimtuose kaimuose ir gimtinėse, kad išliktų gimtų namų dvasia ir būsimoms kartoms. O paskui – bus kaip bus…
Dėkoju Danutei už skirtą brangų laiką prisiminimų keliukais bevedant.
Palma Pugačiauskaitė