Dailininko Nikodemo Silvanavičiaus pėdsakai veda ir į Birštoną

Minint dailininko akademiko Nikodemo Silvanavičiaus 190-ties metų gimimo sukaktį, Birštono sakralinio muziejaus lankytojus sudomino paskaita „Dailininko Nikodemo Silvanavičiaus paveikslai Lietuvos muziejuose“, kurią skaitė Lietuvos dailės muziejaus meno istorikė Dalia Tarandaitė. Vienas iš Birštono muziejaus vykdomo projekto „Pažintos nepažintos asmenybės, kūrusios Lietuvos kultūrą“ ciklo renginių pakvietė prisiminti žymaus dailininko, mozaikininko, kraštiečio gyvenimo ir kūrybos faktus, įdėmiau įsižiūrėti į jo darbus, pasididžiuoti tuo, jog tapytojo kūrybinio palikimo esama ir Birštono, Nemajūnų, Jiezno, Stakliškių bažnyčiose.
N.Silvanavičius gyveno ir kūrė trijose šalyse, todėl jo darbai saugomi Baltarusijos, Rusijos ir Lietuvos muziejuose. Lietuvoje išlikusios kelios dešimtys jo tapytų portretų ir sakralinės dailės paveikslų – jų yra Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje, Punios ir kt. bažnyčiose. Vienas iš 1912 m. nutapytų portretų – Antano Paduviečio bažnyčios statytojo J. Karvelio – rodomas ir nuolatinėje Birštono sakralinio muziejaus ekspozicijoje. 1911 m. dailininkas Birštono bažnyčiai nutapė paveikslą „Šv. Judas Tadas“, kuris prieš kurį laiką buvo restauruotas.
Kaip pasakojo menotyrininkė ir meno istorikė D.Tarandaitė, N.Silvanavičiaus meninius gabumus ir meistriškumą atskleidė jo pasirinktas kūrybinis kelias. Jis gimė 1834 m. gruodžio 13 (25) d. Vilniaus gubernijoje, Cincevičių kaime, Vileikoje (dabartinė Baltarusija), gausioje mažažemio valstiečio šeimoje. Ganyti gyvulių jam neteko, nes, anot pranešėjos, jo tėvas Juras Silvanavičius, ėjęs kaimo seniūno pareigas, įstengė sūnų išleisti į penkiametę mokyklą, skirtą kilmingųjų vaikams. Nikodemas išsiskyrė gabumais mokslui, todėl buvo pakviestas į Molodečno dvarą pamokyti vaikų. Dvarininkas, pastebėjęs jaunuolio polinkį tapybai, paskatino jį mokytis dailės. Taip N.Silvanavičius 1856 metais įstojo į Sankt Peterburgo menų akademiją. Dėl įgimto jautrumo žmonėms, jų vidiniam pasauliui jis pasirinko portreto žanrą. 1962-aisiais, likus metams iki akademijos baigimo, sukūrė vieną iš meistriškiausių ir įtaigiausių savo paveikslų „Skerdžius nuo Švenčionių“.
Susirgus tėvui, N.Silvanavičius nebaigė studijų, dėl šeiminių aplinkybių paprašė jam suteikti laisvojo dailininko rangą. 1864 m. Nikodemas atvyko į Vilnių, nuomojosi būstą ir bandė pragyventi iš tapybos, privačių pamokų. Iš šio laikotarpio išlikęs puikus dailininko nutapytas jo mokinės Rusteikaitės portretas, įvairios buitinės, siužetinės scenos (pvz., „Kareivis su berniuku“). D.Tarandaitės pastebėjimu, nors nėra žinomos dailininko nuotaikos, vertinant 1863 metų sukilimą, savo aplinkoje jis neišvengiamai susidūrė su to laikmečio aktualijomis, jas atspindi ir minėtasis paveikslas.
Įsitvirtinti Vilniuje nebuvo lengva, bet čia žavus ir išraiškingas jaunuolis susipažino su Jiezno dvarininko Ignaco Kvintos žmonos seserimi Pelagija Pranckevičiūte ir jos broliu dvasininku Viktoru, ilgamečiu Vilniaus Aušros Vartų koplyčios klebonu. Vedybos su dvarininkaite, giminystės ryšiai vėliau lėmė N.Silvanavičiaus sprendimą įsigyti namus Birštone ir Prienuose, čia leisti atostogas ir tapyti.
Tiksli Silvanavičių santuokos data nėra žinoma. Siekdamas užtikrinti šeimai pragyvenimą 1866 m. pradžioje Nikodemas Silvanavičius su žmona vėl išvyko į Sankt Peterburgą, kuriame buvo daugiau ir pastovesnių galimybių užsidirbti. Tų pat metų rugsėjo 2 d. šeimoje gimė pirmasis sūnus Steponas (šeima susilaukė keturių sūnų). 1866 m. menininkas, Dailės akademijos tarybai pateikęs savo darbus, buvo įvertintas trečios klasės dailininko laipsniu, jam suteiktas XII rangas. Tuo metu Sankt Peterburge buvo pradėtas įrenginėti Isakijaus soboras, ir N.Silvanavičius pradėjo mokytis akademijoje įsteigtame atskirame mozaikos skyriuje. Šis jo sprendimas pasiteisino, studijų metais jis turėjo nuolatinio darbo, kartu su kitais kolegomis sukūrė ne vieną meniniu požiūriu vertingą mozaiką.
1870 m. N. Silvanavičius baigė mozaikos skyriaus studijas ir pasiliko dirbti Menų akademijos jaunesniojo dailininko-mozaikininko pareigose, kopė tarnybinės karjeros laiptais, jam suteiktas bajoro titulas. Anot D.Tarandaitės, mozaikų kūrimas buvo labai kruopštus procesas, trukdavęs po kelerius metus, prie vieno darbo meistrai dirbdavo keliese. Mozaikos iš mažų spalvoto stiklo gabalėlių paprastai buvo kuriamos arba pagal tapybos kūrinį, arba pagal dailininko sukurtą kartoną. Peterburgo stiklo fabrikas tuo metu gamino šimtus tūkstančių įvairiausių atspalvių ir faktūrų smaltos (emalio) pavyzdžių ir dailininkams tekdavo nelengva užduotis iš jų atsirinkti tai, kas tiksliausiai perteiks originalą.
D.Tarandaitės pastebėjimu, N.Silvanavičius šiame darbe buvo nepralenkiamas. Pačios vertingiausios dailininko mozaikos, iš jų – ir pagal S. A. Živago eskizą pagaminta mozaika „Paskutinė vakarienė“, ir mozaika „Judo pabučiavimas“, buvo sukurtos Isakijaus soborui Sankt  Peterburge. Už puikius meno pasiekimus mozaikos srityje 1876 m. lapkričio 4 d. Sankt Peterburgo Imperatoriškoji menų akademija Silvanavičiui suteikė akademiko titulą, tai atvėrė jam galimybes dėstyti dailės akademijoje.
Nors mozaikininko darbas užėmė labai didelę dailininko kūrybinio darbo dalį, jis nenustojo ir piešti, nors tapymas buvo tapęs labiau laisvalaikio pramoga. Susigiminiavęs su Jiezno dvarininku I.Kvinta, paprastai jis vasaros atostogas leisdavo Jiezne ir Birštone, tapė užsakomuosius portretus, buitinio, religinio žanro paveikslus. Šiek tiek keista tai, kad, keliaudamas po vaizdingas apylinkes, talentingas dailininkas netapė peizažų, išimtis jo kūryboje – drobėje pavaizduotas gimtinės peizažas. Labiau, nei kraštovaizdis, N.Silvanavičių domino žmonės – ne tik dvarininkai, bet ir paprasti žmonės, tad plenerinių išvykų metu neretai juos užkalbindavo ir eskizuodavo.
N. Silvanavičius tapė ir savo artimuosius, juos stebėjo kasdienėje aplinkoje, fiksuodamas jos detales, atskleisdamas portretuojamųjų charakterį: sūnų Steponą jis nutapė vakarieniaujantį prie stalo, sūnų Juozapą – susiruošusį eiti į mokyklą, žmoną Pelagiją – siuvinėjančią. Manoma, kad šeiminis vaizdelis įkvėpė ir jo paveikslą „Vaikai žaidžia kieme“.
Pačiais įspūdingiausiais laikomi paveikslai „Lietuvaitė iš Jiezno“, „Lietuvaitės iš Jiezno studija“, kuriuose vaizduojama to meto kaimo mergaitė su šventiniais ir kasdieniais drabužiais. 1875 m. dvarininkės Vincentos Pranckevičiūtės-Kvintienės užsakymu dailininkas Jiezno bažnyčiai nutapė Šv. Archangelą Mykolą ir Joną Krikštytoją (italų dailininko Gvido Reni darbo kopija).
1898 m. lapkričio 28 d. akademikas Nikodemas Silvanavičius pasiprašė išleidžiamas iš Akademijos dailininkų mozaikininkų draugijos. Priežastimi nurodė amžių ir akių ligą, bet galimai jis norėjo pasišvęsti džiova sergančios žmonos Pelagijos slaugymui. Paskutiniu jo mozaikos darbu tapo Prisikėlusiojo Kristaus mozaika, esanti stačiatikių Viešpaties Prisikėlimo cerkvėje (pagal dailininko Nesterovo pirmavaizdį).
D.Tarandaitė atskleidė aplinkybes, paskatinusias N.Silvanavičių apsigyventi Birštone. Jo teigimu, po paskutinio sūnaus Stanislovo mirties žmonos Pelagijos sveikata ėmė prastėti, pasireiškė džiovos požymiai, todėl apie 1880 m., rūpindamasis žmonos savijauta, N.Silvanavičius pradėjo medinio namo-vilos statybą kurorte. Kadangi Silvanavičius nemažai laiko praleisdavo Sankt Peterburge, statybomis rūpinosi Nemajūnų klebonas A.Nonevičius. Pagal medinės architektūros panašumus galima daryti išvadą, kad vilą su bokšteliais ir arkiniais balkonais projektavo ir statė tie patys meistrai, darbavęsi prie Nemajūnų bažnyčios statybos. Už pagalbą statybose dailininkas nutapė paveikslą „Šv. Apaštalai Petras ir Povilas“ Nemajūnų bažnyčios pagrindiniam altoriui.
Į šią vilą dailininkas atsikraustė gyventi jau mirus žmonai (ji mirė Sankt Peterburge, mirties data nežinoma, 1890 m. akademijos dokumentuose jis minimas kaip našlys). Vilos antrame aukšte jis įsirengė darbo studiją. O 1911 metais nusipirko buvusios arklių pašto stoties pastatą Prienuose, prie tilto, ir ten persikėlė gyventi su sūnaus Juozapo šeima bei savo seserimi Uršule. Tuo metu kūrė paveikslus bažnyčioms, tapė šeimos portretus, daug laiko skyrė fotografijai.
Pirmojo pasaulinio karo metais 1914 m. Silvanavičiai pasitraukė į Sankt Peterburgą. 1918 m. dailininkas, prieš grįždamas į Lietuvą, pakeliui užsuko į Vileiką aplankyti vyresnio brolio, pašlijus sveikatai, čia 1919 m. gegužės 21 d. mirė. Tiksli N. Silvanavičiaus palaidojimo vieta nėra žinoma.
D.Tarandaitė apgailestavo, kad įspūdinga Silvanavičiaus vila Birštone, kuri tarpukariu buvo nuomojama, ilgainiui buvo apleista, o pokario metais išplėšta ir išgrobstyta. Nors 1958 m. ji buvo šiek tiek paremontuota, bet prarado pirminę išvaizdą, vertingąsias savybes. Šiandien po gaisro iš privataus namo belikę tik griuvėsiai.
Paskaita apie dailininką N.Silvanavičių paliko atgarsį lankytojų širdyse, jiems kilo nemažai klausimų apie jo kūrybą, meninį palikimą, gyvenimo Birštone ir Prienuose peripetijas. Klausytojų smalsumą patenkinusi meno istorikė Dalia Tarandaitė džiaugėsi tuo, kad birštoniečiai iki šiol mena čia gyvenusį ir kūrusį kraštietį, saugo N.Silvanavičiaus atminimą.
Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius padėkojo D.Tarandaitei už meninio pažinimo kelionę, pasidalinimą naujai atrastais dailininko gyvenimo aspektais.
Dalė Lazauskienė