Būtinai prie horizonto atsigręžk…

Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje surengtos dviejų naujausių Aldonos Ruseckaitės knygų – biografinio romano „Vienatybė“ ir poezijos rinkinio „Prie horizonto atsigręžk“ sutiktuvės – išskirtinė autorės dovana savo kraštiečiams. Su jais pirmaisiais šių knygų autorė pasidalijo savo kūrybiniais apmąstymais, gyvenimiškomis įžvalgomis. Dar įtaigiau tai padaryti jai padėjo aktorė Daiva Škelevaitė ir literatūrologė Kristina Poderytė-Bačiulienė.

Romaną įkvėpė dienoraštis

Kraštietė rašytoja, poetė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė.

Susitikimas su „Vienatybės“ heroje Ona Pleiryte-Puidiene-Vaidilute prasidėjo aktorės D.Škelevaitės perskaityta romano, tiksliau – Onos dienoraščio ištrauka, kuria ji prisistato skaitytojams. „Jūs manęs nepažįstate ir aš jūsų ne – juk nuo mano gyvenimo praėjo visas šimtas metų. O kas gi yra šimtas metų? Ir mažai, ir daug. Didžiausias susidomėjimas yra tais, kurie buvo garsūs, jų vardai išliko, arba tais, kurie dabar gyvena kartu su jumis, o tokie jau nutolę kaip aš, kurie nebuvome didelės garsenybės, grimztame į užmarštį. Skaudu!“
Pasak A. Ruseckaitės, būtent šis į jos rankas patekęs visą gyvenimą Onos Pleirytės-Puidienės rašytas dienoraštis ir tapo svarbiausia paskata imtis dar vieno biografinio romano. „Kodėl po penkių žymių rašytojų biografinių romanų ėmiausi rašyti apie Oną? Muziejuje dirbdama radau keletą jos laiškelių. Man tie laiškeliai buvo kažkuo labai įdomūs, – naujausio romano sutiktuvėse pasakojo A. Ruseckaitė. – Po to sužinojau, kad ji visą gyvenimą rašė dienoraštį, nuo jaunystės iki paskutinių gyvenimo dienų.“ To dienoraščio puslapiai atvėrė daug rašytoją sudominusių gyvenimo klodų.

Įžvalgomis apie Aldonos Ruseckaitės kūrybą dalijasi literatūrologė Kristina Poderytė-Bačiulienė.

„Vienatybė“ – tai knyga apie sudėtingo likimo moters, primirštos tarpukario rašytojos, neeilinės asmenybės gyvenimą. Moters, kuri gyveno ne dėl savęs, o aukojosi dėl kitų, kuriai nuoširdžiai rūpėjo Lietuvos likimas. Rašytoja neslėpė, kad ją ypač sujaudino lietuvių pasiaukojimas tėvynei. „Dar kartą susimąsčiau ir dar kartą pajutau, koks buvo lietuvių sukibimas, koks buvo begalinis noras kurti Lietuvą, – pasakojo ji. – Kokie visi buvo vieningi, kokie vienas kitam rūpestingi ir kiek norėjo daug padaryti.“
Rašytoją patraukė ir tai, kad Ona pažinojo visą XX a. pradžios Vilniaus inteligentiją – artimai bendravo su J. Tumu-Vaižgantu, S. ir A. Smetonomis, M. K.Čiurlioniu, S. Kymantaite-Čiurlioniene, J. Basanavičiumi, P. Vileišiu, J. Biliūnu. Vis dėlto, pasak A. Ruseckaitės, ją pakerėjo ne vien rūpestis, kad išliktų Lietuva, bet ir tuo pačiu metu jų gyvenami gyvenimai, kur ir meilė, ir pasiautėjimai, ir kiti dalykai. „Tas ratas mane užsuko. Man atrodė, kad aš rašau apie labai netolimą laiką, pažįstu tą Oną, matau ją ir laimingą, ir nelaimingą, ir kažką veikiančią, ir sergančią. Ir man atrodė, kad aš ją suprantu. Sudėtingas buvo ir jos šeiminis gyvenimas: santykiai su vyru, rašytoju Kaziu Puida buvo komplikuoti, dievaičiais laikomi trys užauginti vaikai suteikė daugiau sielvarto nei laimės,“ – mintimis dalijosi A. Ruseckaitė.

Aldonos Ruseckaitės kūrybą pristato aktorė Daiva Škelevaitė.

Knygų apie Mačernį, Žemaitę, Maironį, Nėrį, Putiną herojus žmonės gerai žino. Knyga apie Oną – kitokia. Kas tokia ta Puidienė? Nieko apie ją negirdėjom. „Šita mano knyga kaip edukacija – nežinote, tai galite sužinoti, – kalbėjo rašytoja, intriguodama, kad romano unikalumas – ne vieno žmogaus biografija, o ją gaubiantys įvairūs gyvenimo sluoksniai: XX a. pradžios Mintauja, Plungė, Vilniaus laikotarpis, labai įdomus gyvenimas Sibire, sugrįžimas į Kauną… Daug visko yra šalia jos. Man patiko, kad galiu rašyti plačiau – ir apie sodrius tų metų sluoksnius, ir apie tą nelaimingą moterį. Mane kažkas toje istorijoje traukė…“ – atvirai pasakojo A. Ruseckaitė.
„Vienatybės“ sutiktuvėse dalyvavusios literatūrologės K. Poderytės-Bačiulienės teigimu, sudėtinga atskleisti žmogaus asmenybę, kad skaitytojui atsivertų tos gelmės, kurių nematome, kai būname kasdien šalia žmogaus. A. Ruseckaitei tai puikiai pavyksta. Jos žvilgsnis labai atidus. Žinoma, tam reikia didžiulės kantrybės ir darbo, kad galėtum pakelti archyvus, kad įeitum į žmogaus gyvenimą, jo vidų, atrinktum tuos faktus, kurie gali būti įdomūs, ir tokius, kurie praplėstų asmenybės suvokimą.

Mūsų gyvenimas yra pokalbis
O štai A. Ruseckaitės eilėraščių rinkinys „Prie horizonto atsigręžk“ labiau primena akistatą su savuoju gyvenimu, atmintyje išsaugotais pokalbiais, ryšiais su įvairiais žmonėmis. Knygos anotacijoje pabrėžiama, kad autorė itin atidi žmones supančioms buities ir gamtos detalėms, nuoširdžioms emocijoms ir būsenoms: svajonėms, ilgesiui, išsipildymams ir neišsipildymams, tačiau išvengia kraštutinio egzaltuoto praeities idealizavimo ar didžio nusivylimo. Jautriai nuskambėjo kūrėjos pasirinktas ir susirinkusiesiems perskaitytas vienas iš Motinos monologų. „Motina liko našle nesulaukusi 48-erių. Ji be galo mėgo kalbėtis su viskuo, kas gyva – pradedant nuo kurmio, kuris po žeme, iki arklio, kuris didelis, – pasakojo A. Ruseckaitė. – Tai tikras mūsų tėvų gyvenimas. Daug dalykų yra iš čia, iš arti…“ Pasak jos, ateina toks laikas, kai su daug kuo privalai susitaikyti ir ramiai pažvelgti, apmąstyti.
A. Ruseckaitės eilėraščius literatūrologė pavadino pasakojamuoju epu, kuris atskleidžia herojaus istoriją. Tai eilėraščiai proza – juose nėra įprastinio rimo ar ritmo, bet yra vidinis bangavimas, vidinis taktas. Tas kalbėjimas, intonacijos panašūs būtent į šito krašto tarmines intonacijas, kurių miela klausytis, nes tos intonacijos turi potekstę ir kalba daugiau negu pats žodis. Tai ramus tekėjimas per laiką. Tai kelionė į namus.
„Prie horizonto atsigręžk“ – dar ir prašymas atsigręžti tų, kurie jau išėję, arba kurie išeina, kad suspėtume juos pamatyti, kad jie pamojuotų. Visi turime sielvartų ir išgyvenimų. „Kartais matau, kaip mano miręs brolis prie to horizonto pamojuoja, ką nors linksmai pasako. Jeigu jis atsisuktų, apie daug ką galėtume pakalbėti, – skaudžiais išgyvenimais dalinosi autorė. – Tėviškėje į vieną pusę horizontas buvo labai platus – matyti visas Ingavangis, visos linijos. O mes gyvenome pakalnėje, tai nieko nematėm – nei Šilavoto, nei bažnyčios bokšto. Iš vienos pusės – lyg ir duobė, o iš kitos – beprotiškas horizontas. Tai gal tas horizontas dabar ir sugrįžo…“
K. Poderytės-Bačiulienės teigimu, už horizonto yra anapusybė arba, kai atsigręži, yra mūsų darbai, mūsų dienos, kurių nesuskaičiuosi. Lieka fragmentai, emocija, lieka tai, kas buvo ypatingai svarbu, ir tai, kas mus sustiprino. Mūsų gyvenimas yra pokalbis. Mes kalbamės vieni su kitais – su gyvaisiais ir mirusiaisiais.
„Būtinai prie horizonto atsigręžk, gal kažką svarbaus dar pamatysi“, – baigiamajame rinkinio eilėraštyje savo kūrybos skaitytojus paragina A. Ruseckaitė.
***
Pažinties su naujausiomis Aldonos Ruseckaitės knygomis vakarui jaukumo suteikė Prienų meno mokyklos mokytojų Vitalijos Aukštakalnienės, Danguolės Kolpakovienės, Jevgenijos Babikovos muzikavimas. Renginį papuošė rašytojai skirtos gėlių puokštės, Savivaldybės mero Alvydo Vaicekausko, Seimo nario Andriaus Palionio, Prienų ir Birštono kūrėjų klubo „Gabija“ narės Aušros Sarnickienės sveikinimai, jautri viešosios bibliotekos direktorės Daivos Čepeliauskienės padėka. Daugeliui renginio dalyvių šį susitikimą dar ilgai primins čia įsigytos A. Ruseckaitės knygos, jų autorės autografai.
Aldona Milieškienė