V. Putinas neriasi iš kailio ieškodamas nestabilumo židinių

Trečiadienį (antradienio popietę JAV laiku) JAV gynybos ministras Lloydas Austinas pagaliau patvirtino, kad Rusijoje yra Šiaurės Korėjos karių. Nors ši informacija sklandė gal savaitę lig tol, kol nebuvo patvirtinta amerikiečių žvalgybos, ekspertai ją vadino nepatvirtinta. Nepaisant, kad apie tai kalbėjo Pietų Korėjos atstovai ir Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis.
Dabar atrodo, kad Šiaurės korėjiečių kariškiai agresyvaus Rusijos karo frontų linijų link yra „komandiruoti“ labiau ne dalyvauti tiesioginiuose karo veiksmuose, o semtis šiuolaikinio karo patirties: kaip mūšio lauke veikia artilerija ir žvalgybiniai bei koviniai dronai, kaip tvarkoma logistika. Dėl to vasaros pabaigoje susitarė strateginės partnerystės susitarimą Pchenjane pasirašę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su vietos „tautos tėvu“ Kim Jong Unu.
Šiaurės Korėja – viena labiausiai militarizuotų pasaulio šalių. Jos gyventojai dažnai gyvena pusbadžiu, tačiau trečiosios kartos diktatorius Kimas milžiniškus išteklius kreipia milijoninės kariuomenės kryptimi: pusalkanė šalis prieš kelis dešimtmečius sugebėjo išbandyti savo gamybos branduolinių užtaisų ir laikas nuo laiko bando balistines raketas, kurios skrieja Japonijos link.
Šiaurės Korėjos artilerija dislokuota vos už 70 km nuo Pietų Korėjos sostinės – Seulo. Jeigu Kimas galutinai nušoktų nuo proto ir inicijuotų kokią nors padėtį prie abiejų Korėjų demarkacijos linijos (ji nustatyta po 1950-1953 m. vykusio karo), Kremliaus šeimininkas galėtų būti didžiai patenkintas. Kiekvienas globalų stabilumą sukrečiantis konfliktas atitraukia pasaulio dėmesį nuo to, ką jis daro Ukrainoje (taip atsitiko 2023 m. spalį „Hamas“ organizacijos teroristams atakavus Izraelį ir žydų valstybei pradėjus atsakomąjį karą).
Dar viena V. Putino iniciatyva – pompastiškas vadinamojo BRICS šalių bloko (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos, Pietų Afrikos Respublikos ir kitų) susitikimas Kazanės mieste. Ten, kaip pranešama, Rusijos atstovai diplomatinėmis priemonėmis siekė paramos karui Ukrainoje. Regis, neišdegė. Tačiau ir pompastika neturėtų nieko apgauti. Daugelis tų šalių nors ir rodo save kaip antivakarietiškas, tačiau yra ekonomiškai nestabilios (įskaitant Kiniją), kad galėtų tapti reikšminga atsvara labiau išsivysčiusioms Vakarų šalims. Pirmąją susitikimo dieną jo dalyviai sugebėjo nebent įspėti Izraelį dėl Libane apšaudomų Jungtinių Tautų (JT) taikdarių.
JT organizacijos generalinio sekretoriaus Antonio Guttereso – portugalų socialisto – apsilankymas Kazanėje, ko gero, yra vienintelis susitikimo laimėjimas, kurį pasiekė V. Putinas. Tačiau kartu ir dar viena vinis į JT organizacijos karstą. Per organizacijos istoriją neteko matyti iš laimės švytinčio jos vadovo, vizituojančio agresyvų karą sukėlusią šalį.
Vertindami Rusijos režimo sėkmes ir nesėkmes turėtume nebent pastebėti sėkmingas jos slaptųjų tarnybų priemones, kurių jos nuo š.m. vasaros ėmėsi Moldovoje. Paskutinį savaitgalį vykusiame referendume tik keliomis šimtosiomis procento šalies eurointegracijos šalininkai aplenkė euroskeptikus. O europinės orientacijos Moldovos prezidentės Majos Sandu laukia išbandymas antrajame rinkimų ture.
Prorusiški elementai šioje šalyje ėmėsi ligi šiol dar nematytų priemonių. Gąsdino rinkėjus, esą „gėjiška“ Europa sugriaus įprastą moldavų gyvenimo socialinę sanklodą. Bankuose atidarė tūkstančius specialių sąskaitų, į kurias pervedė po 100 Eur sumas, kad tik rinkėjai pasisakytų prieš eurointegracines Konstitucijos pataisas.
Valdžia, deja, nerado būdų, kaip šiuos iš Rusijos plūstančius pinigus blokuoti. O pasitikėdama sociologinėmis apklausomis, kurios rodė tvirtą paramą proeuropinei politikai, sukergė prezidento rinkimus su konstituciniu referendumu.
Esu rašęs apie tam tikras abejones, ar Moldova yra verta greitkelio tempu judėti Europos Sąjungos link. Dabar europiečių turima nuostata galbūt yra susijusi su galima Ukrainos integracija. Tačiau ši šalis rodo pernelyg mažai autentiškų pastangų modernėti ir atitikti europietišką standartą.
Po prieštaringų referendumo rezultatų strimagalviškas lėkimas į Europą gali ir sulėtėti.

Rytas Staselis