Artėjant išėjusiųjų pagerbimo dienai, nepamirštame ir apleistų kapų

Ir vėl ruduo nuspalvino medžius aukso ir kaštono spalvomis. Skylantys kaštonai atsiveria nepaprastu grožiu, prašosi paimami ir priglaudžiami. Gera juos laikyti rankose, gera matyti namuose krištolo ir molinėse vazose. Sakoma, kad padėti po pagalve jie skleidžia saldžius sapnus, ant palangių ir prie namų slenksčio – apsaugo nuo neprašytų vorų. Ruduo, pasipuošęs voratinklių gijomis, spindi spalio saulėje tarp medžių, krūmų, tarp paminklų tarsi jungtis tarp išėjusiųjų ANAPILIN. Birštono „Bočiai“ nuo 2006 m. lanko ir tvarko Gudakalnio ir Panemunio kapines.
Išaušo gražus ir saulėtas spalio 21-osios, pirmadienio, rytas. Viskas suplanuota ir sustyguota, kaip lankysime ir tvarkysime kapines, melsimės žvakių liepsnelių šviesoje. Kas ir į kur važiuos, suplanavo talkų organizatorė Marytė Radzevičienė. Savanoriai „Bočiai“ trimis automobiliais riedėjo Gudakalnio kapinių link, vežami Jono Marčiulionio, Jono Grigo ir Alfonso Leimono. Vairuotojai ir talkininkai: Vera Žilinskienė, Danutė Marčiulionienė, Violeta Grigienė, Birutė Vaišnorienė, Palmyra Jarmalavičienė, Danutė Žitkuvienė, Aldona Gudauskienė, Vida Vaikšnienė, Onytė Žukauskienė, Marytė Radzevičienė, Stefa Padelskienė, – kibo į darbus. Aptvarkė nelankomus kapus, sugrėbė nukritusius lapus, surinko sudegusias žvakes ir dirbtines gėles, iššukavo nepjautas žoles, uždegė žvakeles ir pasidžiaugė, kad po praėjusių metų tvarkymosi išvežtos šalia vartų buvusios šiukšlės. Tad naujai surinktų šiukšlių nepalikome, o nutempėme prieš kalną ir patalpinome konteineriuose prie Nemajūnų kapinių. Ačiū Birštono seniūnijai už atliktus darbus ir tikimės, kad ateinančių metų vasarą kapų žolę nušienaus, tuomet lengviau bus ir mums traukti grėblius…
Įdienojus, kaip ir buvo sutarta, kapus aplankė naujasis klebonas mons. Rimvydas Jurkevičius. Klebonas, pasigėrėjęs gražia gamta, Nemuno ir Verknės santaka, pro medžius vos įžiūrimu gamtos paminklu – konglomerato uola, žmonių pavadinta Ožkų pečiumi, pakvietė visus maldai už čia besiilsinčiuosius, pašventino kapus, pasidžiaugė mūsų misionierišku darbu ir su visais kartu užkopė į kalną prie automobilių. „Man čia viskas nauja: susipažinimas su apylinkėmis ir žmonėmis, apsilankymas kapinėse. Dirbdamas Kaišiadoryse, visada lankydavau kapus prieš Vėlines, Vėlinių dieną ir po jų. Per jūsų bendrijos 25 metų jubiliejų sužinojęs apie bočių prižiūrimas kapines, pasisiūliau važiuoti drauge. Ačiū jums už gražią iniciatyvą,“ – dėkodamas už bendrystę kalbėjo mons. R. Jurkevičius.
Įkopę į kalną, kelionę tęsėme Panemunio kapinių link. Mums iš tolo mojo pušų gojynėlis ir susimąstęs laukė RŪPINTOJĖLIS. Jis spindėjo saulėje iš vakaro atgaivintas, atnaujintas rūpestingų savo krikštatėvio Jono Vilkaičio rankų. Bendrija dėkinga savo nariui Jonui Vilkaičiui už gražią jo iniciatyvą, už tai, kad šių kapinių papuošimui surado pasmerktą sunaikinti skulptūrą ir prikėlė ją naujam gyvenimui. Dabar ji, parimusi prie siauro takelio, tikriausiai gilinasi į čia besiilsinčių žmonių gyvenimus. Gojynėlyje triūsė Kęstutis Vaškys, Aldona Milda Valatkienė, Irena Šuliauskienė, Vida Budreckienė, Elena Ozemblauskienė ir Leonas Barutis. Talkininkams nuotaiką kėlė tai, kad su jais drauge kapus lankė, meldėsi, degė žvakes ir monsinjoras Rimvydas Jurkevičius. Po maldų jis pašventino XVIII a. Panemunio kapines ir RŪPINTOJĖLĮ, kuris tarsi saugo čia besiilsinčiųjų godas ir nelengvą jų dalią.
Klebonui išvykus, mes lankėmės Nemajūnų kapinėse, pagerbėme besiilsinčius bendrijos bendražygius ir garbius šio krašto žmones. Vedini pagarbos, prisimindami jo kūrybai skirtus tradicinius skaitymus, Nemajūnų kapinių koplyčioje uždegėme žvakeles ir pasimeldėme už visai greta Birštono, Ustronės dvare (dabar Jundeliškės), gyvenusį ir kūrusį gydytoją ir rašytoją Stanislovą Moravskį (1802–1853). Padėkojome jam už palikimą, sudėtą į knygas „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“ ir „Nuo Merkinės iki Kauno“.
Susitelkėme maldai ir prie Elijošiaus Nonevičiaus (1863–1931) – žymaus veterinaro, bakteriologo, aktyvaus visuomenės veikėjo – kapo. Uždegėme žvakes ir prie vieno iš  Birštono kurorto įkūrėjų Adomo Dominyko Bartuševičiaus, gimusio 1838 m. Panemunio dvare, bei jo artimųjų kapų. Nusilenkėme Birštono kurorto istorijos apžvalgininkui Juozui Šleikui (1945–2007), šviesaus atminimo LR Seimo nariui Juozui Palioniui, buvusiam ištikimam bendrijos bičiuliui ir geradariui. Malda ir žvakių šviesa pagerbėme jų atminimą.
Ne vieną ašarą nubraukėme stovėdami prie „Bočių“ bendrijos buvusių narių kapų, dalindamiesi prisiminimais apie Onos Bunevičiūtės, Antano Seiliaus, Rimos Jadvygos Stabinskės, Juozapotos ir Alfonso Gabrilevičių, Onos Valerijos Grybauskienės veiklą. Pastarąją narę prisiminėme, kaip poetę, kuri labai nuoširdžiai deklamuodavo Justino Marcinkevičiaus eilėraščius, pati rašė prasmingas eiles, bodėjosi rudenio šalnomis, kurios nukanda nepaprastai gražius jurginų žiedus. Visų atminimui degėme žvakeles, kalbėjome maldas, dalinomės prisiminimais.
Uždegėme žvakes ant Marijos Novožilovos artimųjų kapo. Susitelkėme prie Aldonos Mildos Valatkienės „Skausmo kalnelio“, kur ilsisi jos artimiausieji: sūnus Audrius, vyras Pranciškus ir motinėlė Anelė. „Čia būčiau ir būčiau, nurinkčiau kiekvieną spygliuką, auksinius rudenio lapus, į vėsią kapo žemę suleisčiau pavargusias rankas. Kai čia būnu, būnu su jais. Kai pareinu ir vėl ilgiuosi jų,“ – taip godojo Aldona Milda Valatkienė.
Ne pareigą prieš VĖLINES atlikome, bet pabuvome kartu, pasikalbėjome ir taip gera širdyje pasidarė, kad dar galime judėti, padėti vieni kitiems, palaikyti sunkiomis valandomis ir džiaugsme. Svetimo skausmo nebūna, kai jaučiame bendrystę ir meilę artimam žmogui.
Po gerų darbų mūsų laukė kavinės „Klėtis“ darbuotojai su skaniais ir sočiais cepelinais, kvapnia kava ir saldumynais. Tai – dar viena bočių prasmingo gyvenimo diena, prisodrinta ne vien tik saulės spindulių, bet ir mūsų visų gerumo.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė