Gyvenimo pozicija – dovanoti džiaugsmą sergančiam…

Mano pokalbio herojė – Lietuvos Samariečių Bendrijos Kauno skyriaus slaugytoja Indrė Rimšaitė. Ir ne atsitiktinai parinkau žodį herojė.
Jos gera širdis, nuoširdi atjauta, rūpestingas požiūris į senatvę – lyg šviesos spindulėlis, dovana besibaigiančioje gyvenimo kelionėje.
Tai žavi ir įkvepia mus geriems, prasmingiems darbams.

„Tarnystė sergančiam žmogui – tai mano gyvenimo prasmė ir džiaugsmas,“ – sako Lietuvos Samariečių Bendrijos Kauno skyriaus slaugytoja Indrė Rimšaitė.

Gimusi Kaune, gyvenusi ir Užusalių kaime, baigusi Rasos gimnaziją Indrė svajojo studijuoti psichologiją, nes patiko bendrauti su žmonėmis, įsiklausyti ir suprasti jų išgyvenimus, lūkesčius, problemas. Mamai patarus, mergina įstojo į Kauno Kolpingo kolegiją socialinio darbo specialybę. Jos gyvenimo misija – padėti kitiems.
– Ar neišgąsdino pirmasis darbas senelių namuose?
– Pirmoji patirtis. Žinoma, jaudinausi. Darbas atsakingas ir paromis: sauskelnių keitimas, senelių prausimas, priežiūra, bendravimas ir kt. Tai išsekina, atima daug energijos, bet palaipsniui išmokau nusistatyti ribas, kad neįvyktų perdegimo sindromas. Pajutau, kiek dera kalbėti, kada gana ir pan. Supratau, kaip svarbu pačiai jaustis gerai, kad galėčiau suteikti teigiamų emocijų kitiems.
– Globos namuose rūpinotės turinčiais proto negalią…
– Taip. Vėliau globos namuose dirbau socialinį darbą su pacientais, turinčiais proto negalią. Man įdomu bendrauti su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, įsijaučiu į jų norus ir suprantu, kaip galiu padėti.
Dirbant globos namuose daug laiko reikėjo skirti dokumentacijos tvarkymui, sėdėti prie kompiuterio. Tai mane vargino, nes vis labiau domino gyvas kontaktas su žmonėmis, jų jausmai, psichologija. Bendravime mačiau prasmę – pokalbio metu suteikti džiaugsmo sergančiam, išvysti jo veide šypseną. Kurdama savo ateitį ieškojau prasmingo darbo, norėjau daryti kažką apčiuopiamo, kurti gėrį žmonėms.
…Jei pamatau, kad gatvėje nukrito žmogus ar jam kažkas negerai, niekada nepraeinu pro šalį…
– Iš kur toks altruistinis požiūris ir nesavanaudiškas noras padėti svetimam žmogui?
– Matyt, tokia esu. Man to reikia. Darau viską, kas mano jėgoms: skalbiu, gaminu maistą, kantriai išklausau įvairių gyvenimo istorijų. O išsipasakoję ligoniai pasijunta geriau ir man tai suteikia džiaugsmo, kad galiu praskaidrinti jų rutininę kasdienybę.
– Jūsų kilni misija – kurti saulėlydžio gyvenimus senoliams, kuriuos neretai „nurašo“ visuomenė, vaikai, artimieji…
– Gyvenime mačiau ir šilto, ir šalto, nors dar esu jaunas žmogus. Daug išklausiau istorijų, įvairių likimų. Štai viena mano globotinė (vardo neminėsiu) labai vieniša. Sūnus persirašė jos butą savo vardu ir laukia, kada ji numirs (žiauru…). O galėtų mamą apgyvendinti geruose senelių namuose. Tereikia rūpestingo požiūrio – parduoti butą ir suteikti orią, ramią senatvę.
Yra ir gražių šeimų. Tačiau dirbdama socialinį darbą jaučiu ir pastebiu, kad daug senolių yra apleisti artimųjų, kurie dažnai užkrauna visą priežiūrą bei atsakomybę mums, slaugytojams. Tenka matyti, kai artimieji nesirūpina medikamentais, nelanko savo senų tėvų, o reikalavimai jų dideli. Man nesuvokiama, kaip galima reikalauti iš kitų, pačiam niekuo neprisidedant?
…Lankau senolius, kurie gyvena vieni namuose. Tada jaučiu dar didesnę atsakomybę. Liūdna, kad jie vieniši. Nors mąsto sąmoningai, kai kurie nori numirti savo lovoje.
Manau, kad atradau save šiame prasmingame darbe. Pagaminu jiems valgyti, kartu išgeriame arbatos, pasikalbame ir senolio akyse žybteli viltis, o lūpose atsiranda šypsenos gaidelė. Ar tai ne nuostabu?
– Lietuvos Samariečių Bendrija – pasaulyje žinomos organizacijos „Samaritan International“ narė. Nuo 1992 m. pradėjo veiklą Kaune, šiuo metu turi 15 skyrių Lietuvos miestuose. Kodėl dirbate Samariečių bendrijoje? Kas jums svarbu atliekant nelengvą ir atsakingą individualios priežiūros, socialinės pagalbos darbą?
– Ketvirtus metus dirbu Lietuvos Samariečių Bendrijos Kauno skyriuje. Džiaugiuosi labai geru, draugišku kolektyvu. Koordinatorė sudaro grafiką, kiek žmonių reikia aplankyti. Turime po keletą ir nuolat lankomų senolių.
…Šioje organizacijoje jaučiuosi atradusi save. Tai pats geriausias ir laimingiausias darbas. Mano pacientai: sėdintys invalido vežimėlyje, sergantys psichinėmis ligomis, Alzheimeriu. Jiems reikia fizinės pagalbos (kiti net negali patys nusišlapinti…), bet labiausiai neįgaliesiems trūksta emocinio bendravimo, betarpiško ryšio su žmogumi. Jiems svarbu išsipasakoti, išlieti širdį; reikia klausytojo.
– Juk jaunam žmogui tai pakankamai sudėtinga. Kas jus „veža“ šioje gyvenimo misijoje? Kur semiatės fizinių ir dvasinių jėgų?
– Žmogaus laimė, meilė gyvenimui, džiaugsmas dirbti ir suteikti džiaugsmo kitiems. Man patinka matyti laimingus žmones, kai gali kažką padaryti dėl jų gerovės ir jie pasijaus laimingesni. Man tai – fantastiškas potyris.
…O pailsiu gamtos kūrinijoje. Kartu su sūnumi einame prie upės ar ežero, vaikščiojame miške. Galiu ilgai stebėti tekantį vandenį. Taip atgaunu ir fizines, ir emocines jėgas.
– Dėkui už nuoširdų pokalbį. Sėkmės jūsų nelengvame ir atsakingame darbe.
Veronika Pečkienė