Ten, kur atsiveria kalnai ir viršukalnės…

Matyt, kiekvienas iš mūsų, pasirinkusių kelionių organizatoriaus „Guliverio kelionės“ parengtą kelionės į Šveicariją maršrutą, turėjome savų paskatų.
Vienus gal viliojo Alpių viršukalnės ir nuostabi gamta, kitus traukė Europoje vandeningiausi Reino kriokliai, vaizdingas Arės upės konjonas ar noras pasigrožėti unikaliais vaizdais plaukiant Keturių kantonų ežeru.
Beje, dar iš mokyklinių laikų iki šiol likęs Maironio eilėraštis „Vakaras ant Keturių kantonų ežero“. Prisimenu, mokydamasi jį mintinai, bandžiau įsivaizduoti, kuo jis taip sužavėjo poetą ir daugiau mūsų kūrėjų. Tai, ką mačiau ir jutau juo plaukdama, pranoko ankstesnius įsivaizdavimus ir prieš kelionę puoselėtus lūkesčius. Ežeras ir jo pakrantėse įsikūręs Šveicarijos perlu vadinamas Liucernos miestas tikrai verti, kad apie juos sklistų legendos ir būtų kuriamos eilės.
Kelionės į Šveicariją neatsiejamos nuo apsilankymo kalnuose. Didžiuma keliautojų, apsilankiusių Alpėse, išvykdami tikina, kad tiesiog įsimyli vieno ar kito kalno viršukalnę, vieną ar kitą vietą. Mums tokia vieta tapo Jungfraujoch 4158 m viršūnė, kur 3500 m aukštyje įrengta geležinkelio stotis. Pritariu visiems tvirtinantiems, kad kelionė Jungfrau geležinkeliu – vienas unikaliausių dalykų, kurį galima patirti kelionės Šveicarijoje metu. Iš viso šis aukščiausiai esantis geležinkelis driekiasi 9 kilometrus. Didžioji jo dalis – tuneliuose, kurie tarsi praduria stūksančius kalnus. Maždaug apie valandą trukusios kelionės metu galėjome žavėtis egzotika ir unikaliais vaizdais, kai pro traukinio langą plaukė netikėti olų vidaus bei įspūdingi Alpių vaizdai. Per tą laiką aukščių skirtumas pasiekė beveik pusantro kilometro.
Ne mažiau įspūdžių laukė ir pakilus į viršukalnę. Akys gėrė vaizdus bevaikščiojant po apžvalgos aikštelę ir čia įkurtus ledo rūmus. Beveik 1000 kv. m užimančiose erdvėse visos esančios skulptūros pagamintos iš ledo.
Sakoma, kad kiekvienas keliautojas bent kartą gyvenime turi apsilankyti Šveicarijoje. Kodėl? Manau todėl, kad kiekvienas čia ras sau artimų pojūčių. Nori patirti ekstrymo – rinkis kalnus ar pasivaikščiojimą mediniais tiltais, galerijomis ir tuneliais tarp šniokščiančių krioklių.
Nori ramybės – semkis jos iš gamtos. Neretai šveicarai, pritardami kitų pasakymams, jog jie turtingi, dar priduria, kad būtų dar turtingesni, jei galėtų pardavinėti dar ir gamtą bei gryną kalnų orą. Taip pat gėrėkis kalnų papėdėse įsikūrusiais miesteliais ir kaimo gyvenvietėmis, kuriose gražiai dera ir gyvenamieji, ir ūkiniai pastatai bei aptvaruose besiganančios iš kalnų sugrįžusios karvės, avys, ožkos. Nors anksčiau daugiau teko girdėti apie Šveicarijos bankus, „Rolex“ laikrodžius ir kitus aukštos kokybės šveicariškus prekės ženklus, bet pasirodo, kad šalis per 70 proc. biudžeto pajamų surenka iš žemės ūkio. Ir vyrauja čia būtent šeimos ūkiai, išlaikantys gilias tradicijas. Nori pramogų – jų taip pat rasi.
Taigi Šveicarija – įvairiapusė ir kartu paslaptinga šalis, kuriai pažinti kelių dienų tikrai per mažai. Bet ir už tai, ką pamatėme ir išgirdome, esame dėkingi ir į kelionę subūrusioms „Guliverio kelionėms“, ir lydėjusiai gidei Astai, ir šauniems autobuso vairuotojams iš Klaipėdos.
Laima Jančiauskienė

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *