Iš Prienų kilusi Gabija Juodsnukytė dalį savo laisvalaikio skiria savanoriavimui gyvūnų prieglaudoje. Čia ji vedžioja beglobius šunis, padeda jais pasirūpinti ir atveža reikiamo maisto bei skanėstų šunims. „Mane skatina noras padėti ir begalinė meilė gyvūnams“,– džiaugiasi keturkojų mylėtoja.
Kodėl verta savanoriauti?
Pasak G. Juodsnukytės, savanorystė gali padėti kurti profesinę karjerą, todėl tai dar viena puiki priežastis užsiimti šia veikla: „Pasimatuoti savo ateities profesiją galima savanoriaujant. Dabar gausu įvairių savanoriškų veiklų, kurios leidžia išbandyti daugelį skirtingų sričių, pavyzdžiui, galite organizacijoje savanoriauti kaip fotografas, komunikacijos atstovas ar panašiai. Pati dažnai peržiūriu tokius skelbimus, nes man, kaip komunikacijos studentei, labai svarbu įgyti patirties savo srityje“.
Savanorystė gali padėti augti ne tik profesinėje karjeroje, bet yra svarbi ir asmeniniam tobulėjimui. „Savanoriavimas parodė man, kiek daug gali reikšti pagalba kitam žmogui ar gyvūnui. Tai man padeda augti kaip asmenybei, savanoriaudama įgyju daugiau pasitikėjimo savimi, gerinu savo komunikacijos įgūdžius, bendrauju su įvairiais žmonėmis ir plečiu savo akiratį“,– sako G. Juodsnukytė.
Įsimintiniausios patirtys ir iššūkiai
Idėja atvažiuoti savanoriauti į šunų prieglaudą jai gimė 2021 m, kai kartu su taip pat gyvūnus mylinčia sese nusprendė praturtinti savo laisvalaikį. Pirmo apsilankymo emocijos merginai buvo „neįkainojamos“: „Pirmą kartą pamačiau tiek daug šuniukų vienoje vietoje. Visi jie troško meilės, o bevedžiodama juos, supratau, kad ir toliau noriu dalintis savo šiluma su šiais keturkojais“.
Paklausta, su kokio charakterio gyvūnais tenka susidurti, G. Juodsnukytė tikina, kad vienintelis sunkumas – dideli ir energingi šunys, kuriuos reikia vedžioti. „Su agresyviais gyvūnais susidurti neteko, nes gyvūnai savanoriams yra parenkami ramesni, draugiški, bet sunkiausia yra susitvarkyti su šunimis, kurie yra labai dideli ir aktyvūs, tada atrodo, jog jie mane vedžioja, o ne aš juos“,– savo patirtimi dalinasi G. Juodsnukytė.
Savanorė atvirauja, kad įsimintiniausia patirtis – susipažinimas su keturkoju Vudžiu, kurį atsitiktinai sutiko atvažiavusi į prieglaudą pavedžioti šunų: „Įsimylėjau jį bevedžiodama. Mano namai tapo labai tušti po to, kai turėjau atsisveikinti su savo šuneliu Joriu, su kuriuo kartu praleidome 12 metų, tačiau šią tuštumą padėjo užpildyti Vudis“. G. Juodsnukytė dalinasi, kad nusprendus pasiimti šunį iš prieglaudos, jos širdyje virė jausmų sūkurys – jaudulys ir šiek tiek nerimo, bet galiausiai aplankė džiaugsmas, tuo pačiu ir atsakomybė: „Supratau, kad nuo šiol šis šuo taps mano gyvenimo dalimi“.
G. Juodsnukytė sako, kad didžiausi iššūkiai kyla kiekvieną kartą paliekant prieglaudą: „Man nesinori su jais išsiskirti, noriu visus juos parsivežti namo. Su tokiomis savo emocijomis susitvarkyti man yra labai sunku, nes pradedu galvoti, kaip aš jausčiausi būdama jų vietoje. Bandau padėti jiems kiek leidžia galimybės, skatinu tai daryti ir kitus žmones, kurie myli gyvūnus, nes jiems mūsų pagalbos reikia labiausiai“.
Saulė Rudokaitė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).