Spalio spalvos…

Aplinkui dar labai sodriai žalia. Akys ilgisi tų šiltų – rausvų, geltonų, oranžinių – potėpių, kurie taip staiga, paslaptingai atsiranda po pirmųjų šalnų miškuose, parkuose, sodybose. Bet dar džiugina darželiuose svyrančios sodrios jurginų galvos, ryškiaspalviai kardeliai, astrai. Savo paskutiniuosius kvapnius žiedus skleidžia rožynai, medumi orą virpina antrą kartą sužydėjusios baltosios pajūrinės lobuliarijos.
Dar turime gražaus laiko ir progų švęsti spalvingą rudenį: spalio 4-oji – Šv. Pranciškus Asyžietis, gyvūnų globėjas, kuris priminė mums, kad čia, pasaulyje, karaliaujame ne mes vieni, kad šalia yra mažieji mūsų draugai gyvūnai, augintiniai. Sakoma, kad vienuolis mokėjo paukščių kalbą, buvo prisijaukinęs net vilką. Poetas, visuomenės veikėjas, gamtos mylėtojas, žavėjęsis žvaigždžių spindėjimu, kalnais, slėniais. Beturtis, praturtinęs pasaulį meilės mažesniesiems suvokimu.
Nenuostabu, kad jau kitą dieną švęsime ir Mokytojo dieną. Sutikite, kad Šv. Pranciškus Asyžietis taip pat buvo vienas iš didžiųjų mokytojų. O mes savo kelyje kiekvienas tikrai esame sutikę bent vieną tikrąjį mokytoją, kuris savo žodžiu, poelgiu, kažkokia paskata yra palikęs neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Vyresniosios kartos žmonės dar puikiai atsimena pokario meto mokytojus, kuriems reikėjo savo darbą dirbti nepaprastai sudėtingu laiku, varganomis sąlygomis, mokėti ezopo kalba pasakyti vaikams svarbiausius dalykus taip, kad padėtų nepasiklysti gyvenimo vingiuose. Gal ne visi suprato, gal ne visi išgirdo. Gal tik tie, turėję subtilesnę klausą, jautresnę prigimtį, pasirinkę teisingą kelią ir iš jo neišklydę. Su šypsena tikriausiai kiekvienas prisimename tą patirtį, jeigu yra tekę būti paliktam „po pamokų“. Šiandieniniams mokinukams to nesuvokti, kad ne bausmė tai buvo. Gal labiau mokytojas save nubausdavo, priverstas po pamokų sėdėti su tavimi, gaišti laiką dėl tavo apsileidimo. Bet išmokė – baigėm mokslus, sėkmingai stojom į aukštąsias iš pačių mažiausių miestelių ir jų mokyklėlių.
O mėnesio viduryje – sunkus rudeninis egzaminas, rinkimai. Nelengvas pasitikrinimas, „špargalkės“ čia jau nepadės… tik blaivus protas, suvokimas, patirtis ir atsakomybė. O ir pažymius teks pasirašyti sau patiems. Sąžiningai. Nesusikirskim!
Spalio mėnesį dar imta vadinti vyresniųjų, „senjorų“ mėnesiu. Gal todėl, kad toks gražus, spalvingas, brandumu paženklintas. Tebūnie dar viena proga švęsti – susitikti renginiuose, bendrauti, ilsėtis, džiaugtis, o svarbiausia, pastebėti šalia esantį senyvą ir vienišą, suprasti, padėti, kaip esame mokyti tėvų ir mokytojų.

Jūsų Augustina

Priminimai spaliui…

Išlepinti neįprastai šiltų rudens pradžios orų visai atsipalaidavome, o jau reikėtų suklusti: gal verta pradėti ruoštis pirmosioms šalnoms, darganoms, kad nereikėtų vėliau verkšlenti – „užklupo netikėtai“. Anksčiau ar vėliau vieną rytą pajusime šalnotą žolę po kojomis, ar tik dar vakar žydinčias galvas iškėlusį jurginą aptiksime sukniubusį, pakąstą šalnos. Būkim budrūs, dairykimės, kaip senoliai mokė – jei sniegena atskris iš šiaurės, bus ankstyva žiema, o jei bitės laktų neuždengia – gal ir šilta, minkšta žiemužė laukia. Apskritai spalis, jau toks atokvėpio, meditacijos mėnuo, jeigu didieji darbai padaryti ir viskas surikiuota laiku. Kaip ir toms bitelėms darbininkėms, laikas – poilsio. Atsiranda laiko apmąstymams, naujiems planams ir svajonėms apie kitų metų sodus ir gėlynus.
Spalio 2 d. – jaunatis, 10 d. – priešpilnis, 17 d. – pilnatis, delčia – 24 d.
Geriausios dienos: 7, 8, 10, 12, 15, 16, 18, 19, 23, 31;
Prasčiausios dienos: 1, 2, 3, 17, 20, 24, 27, 29, 31;
Spalio 4 d. – šv. Pranciškus, Pasaulinė gyvūnijos diena, 28 d. – šv. Simonas ir Judas, Simajudas.

Sodininkui…
Šiuo metų laiku verta peržiūrėti praretėjusias sodo erdves ir paieškoti vietos naujiems žydintiems krūmams. Štai apie keletą jų, gal kiek retesnių ar tiesiog primirštų.
Japoninė kerija (Kerria japonica Pleniflora). Šilto rudens pavilioti vėl ryškiai geltonais, pilnaviduriais žiedeliais, primenančiais mūsų žieminius jurginukus, tik kur kas mažesniais, sužydo šie puikūs sodo krūmai. Tačiau dar gana retai kur juos pamatysi. Kerija žydi anksti pavasarį, balandžio pabaigoje ir iki pavasario pabaigos, o kartais, pailsėdama, net iki vėlyvo rudens. Japoninė kerija, dar vadinama japonine rože, yra pavadinta Viljamo Kero vardu, kuris atrado veislę Pleniflora. Šios veislės krūmai pradeda žydėti anksti, jau antraisiais metais. Krūmas užauga iki 1,5–2 metrų aukščio, plačiai, iki poros metrų išsišakoja ir savo plonais, lanksčiais ir grakščiais ūgliais yra labai dekoratyvus, galima jį gražiai pritaikyti prie kitų augalų ar akmenų kompozicijų, kaip besidriekiantį ar vijoklinį augalą.
Geltoni žiedeliai, išsidėstę per visą šakos ilgį, labai gražiai žiūrisi mūsų žalumoje. Verta rudeninėse mugėse arba pavasarį pasidairyti šio dekoratyvaus augalo. Auga jis geriausiai purioje, derlingoje arba pusiau derlingoje dirvoje, pakenčia ir sunkaus molio ar priesmėlio dirvas. Parinkite jam saulėtą arba bent šviesią vietą. Atžalas lengva suvaldyti. Tačiau nemėgsta šaltų ir sausų vėjų, todėl parinkite jam užuovėją. Genimas krūmelis tuoj po žydėjimo arba pagal poreikį.
Radastas (šiurkščioji deucija, Deutzias scabra Pride of Roches). Tai – irgi dar gana retokai sodybose ar soduose sutinkamas, o tiksliau, sodininkų primirštas krūmas labai gražiais, pilnaviduriais ir medum kvepiančiais žiedais, džiuginantis beveik visą birželio mėnesį. Ši krūmų gentis priklauso hortenzijinių šeimai, kilusi iš Rytų ir Vidurinės Azijos, Europos, Centrinės Amerikos. Lapai žali, šiurkštoki, žiedai dažniausiai balti arba rausvi, susitelkę į šluoteles. Užauga iki 1–4 metrų aukščio, pagal veislę. Beje, daugeliui radastų vardas asocijuojasi su gėle – išlikęs iš liaudies dainų, tautosakos. Radastai gerai auga saulėtoje vietoje, daliniame pavėsyje. Kuo daugiau saulės, tuo labiau žydi. Bent 8 val. augalas turi gauti saulės. Mėgsta derlingą ir drėgną dirvožemį, tačiau gerai auga ir vidutinio drėgnumo molingame dirvožemyje ar priemolyje. Nemėgsta labai smėlingo, suslėgto ar užmirkusio. Jauną krūmą per sausras reikėtų gausiai laistyti kartą per savaitę. Senesni krūmai prašo laistymo tik per didesnes sausras. Radastai naudojami ir gyvatvorėms apželdinti.
Radastai labai gyvybingas medis, todėl pirmaisiais metais tręšti nereikėtų visai, o vėliau – kartą per metus, anksti pavasarį, subalansuotomis trąšomis. Genėkite tik pačias seniausias šakas tuoj po žydėjimo. Dabar, rudenį, jie mezga žiedinius pumpurus. Augalas labai atsparus ligoms, itin nereiklus.
Kruopštus sodininkas jau bus pasiruošęs duobes naujiems sodinukams. Na, o jei tik dabar sugalvojote, kad kažką dar sodinsite, spalio pradžioje kaskite duobes ir, nieko nelaukdami, sodinkite medelius, krūmus, prieš tai ir po to gerai sulaistę sodinimo vietą.

Daržininkui…
Iki mėnesio pabaigos privalu daržą atlaisvinti nuo visų, jau ir vėlyvųjų užaugintų gėrybių.
Imame vėlyvųjų baltagūžių kopūstų, salierų, žieminių porų, gelteklių, pastarnokų, petražolių, morkų, salotinių trūkažolių, ropių, griežčių, žieminių ridikų derlių. Prisikasame krienų šaknų.
O daržo plotą reikia paruošti kitų metų pavasariui. Puiku, jei pasisėjote sideralinių augalų, jei ne, vežkite kompostą į daržą, gerai jį suarkite ar sukaskite. Nesistenkit gerai supurenti žemę ir išsklaidyti didesnių jos gabalų. Tirpstantis ledas pavasarį ją išpurens savaime, o ir vanduo taip geriau prasiskverbs į gilesnius sluoksnius. Taip paruoštas plotas tegul susiguli iki pavasario: mikroorganizmai dirbs savo darbą, išskaidys apkastus augalus, natūralias trąšas. Deja, apie piktžoles, tiksliau jų sėklas, to nepasakysi. Kiek įmanoma, jas reikia prieš sukasant apravėti.
Kiek giliau perkaskite tik tą plotelį, kuriame pavasarį auginsite šakniastiebines daržoves. Patręškite dirvą medžio pelenais.
Šiltnamyje iki spalio pabaigos taip pat neturėtų likti jokių augalų ar jų liekanų. Visos atramos turi būti surinktos, išmestos, šiltnamis dezinfekuotas sieros dūmais. Tai reikėtų daryti ne žemesnėje kaip 10 OC temperatūroje. Dirvą sukaskite, palikite grumstelius, kad gerai peršaltų.
Česnakų sodinimas. Kad žieminiai česnakai gerai įsišaknytų, jiems reikia apie 50 dienų. Nevėluokite, geriausia būtų pasodinti iki spalio 15-tos, bet jei pranašauja šiltus orus, galima kiek vėlinti. Į jų auginimui skirtą dirvą įterpkite kompostuoto arklių mėšlo, tik jokiu būdu ne šviežio. Vieta turi būti atvira, saulėta, sausa. Sėklai rinkitės stambesnes ir kokybiškas ropeles, atsargiai jas išskirstykite skiltelėmis, pašalinkite kietas svogūno apačios liekanas, kad netrukdytų drėgmei patekti prie šaknų užuomazgų. Optimalus sodinimo gylis – 4–6 cm, tarp eilučių palikit 20–30 cm, o tarp skiltelių – 6–10 cm tarpus.
Norint apsaugoti česnakus nuo ligų, labai gerai prieš sodinimą pakaitinti skilteles 10–15 min. karštame 45– 46 OC vandenyje. Jei tuoj sodinsite, nusausinti nebūtina. Kita priemonė yra pamirkyti kalio permanganato 0,5 proc. tirpale vieną parą. Tirpalas turėtų būti 18–20 OC.
Labai gerai, jei dirvoje prieš tai buvo auginami kopūstai, moliūgai, cukinijos ar ankštinės daržovės. Netinka, jei ir prieš tai augo svogūnai, porai ar česnakai. Jei pranašauja besniegę žiemą, nuo šalčių sodinukus apsaugos 2–3 cm storio durpių ar perpuvusio mėšlo komposto sluoksnis. Tiks ir pjuvenos, šiaudai.
Organinės trąšos rudenį. Geriausia išberti trąšas prieš perkasant dirvą rudenį. Ir veiksmingiausia iš jų, ypač derlingumui didinti – mėšlas. Jame daug azoto, kalio, kalcio, fosforo, magnio ir mikroelementų, kurie iš lėto, po truputį skverbiasi į dirvą, yra veiksmingi ilgą laiką. Labiausiai vertinamas yra arklių mėšlas ir tinka visų tipų dirvožemiui. Karvės mėšlas – taip pat. Sunkų dirvožemį mėšlas daro puresnį ir atvirkščiai – smėlingas nuo mėšlo darosi klampesnis, geriau išlaikantis drėgmę. Rudenį stenkitės naudoti ir kitas organines trąšas – paukščių mėšlą, kompostą, durpes, pelenus, nupjautą žolę, pjuvenas. Taip be chemijos galėsite tikėtis gero ekologiško derliaus.

Gėlininkui…
Kad pavasaris pradžiugintų gražiomis staigmenomis, dar galima kažką nuveikti. Pavyzdžiui, paieškoti naujų, netikėtų tulpių, narcizų veislių svogūnėlių, o gal susipažinti su visai nauju augalu…
Sangvinarija kanadinė (Sanguinaria canadensis). Garsas apie šią pavasario gražuolę plinta greičiau, nei ji pati mūsų gėlynuose ir soduose. Tai labai puošni, anksti pavasarį žydinti pavėsio gėlė, ilgaamžis augalas. Gegužę labai puošniais baltais pilnaviduriais žiedais pražystanti pas mus yra ‘Plena’ veislė. Jai nužydėjus suveši stamboki, iki 20–40 cm aukščio apskriti, karbuotais kraštais pilkšvi lapai, išsilaikantys iki vasaros pabaigos. Sangvinarija – miškų augalas, todėl ji auginama pusiau pavėsyje, derlingoje, drėgnokoje dirvoje, pakenčia rūgščią dirvą. Žiedų aukštis apie 20 cm, o lapų – 40 cm. Lietuvoje sangvinarija natūraliai neauga. Rudenį selekcininkai prekiauja jų sodinukais – tai piršto ilgumo šakniagumbis su pumpuru, įsodintas į durpių terpę. Pasodintas augalas plinta šakniastiebiais. Šakniagumbis į žemę guldomas, užberiamas 10–12 cm durpių sluoksniu ir paliekamas ramybėje. Sangvinarijų stiebeliai labai liauni ir trapūs, pavasarį svarbu nepajudinti sodinimo vietos, nenulaužti. Sodinukus apdoroti reikia su pirštinėmis, nes šakniastiebiuose yra nuodingų medžiagų. Raudonos sultys iš šakniastiebių naudojamos liaudies medicinoje, o ir pats augalas kartais vadinamas „kraujuojančia šaknimi“.
Sangvinarijas gražu derinti pavasariui su kitomis svogūninėmis gėlėmis. Tačiau reikia nepamiršti, kad tulpes ar narcizus kas kelis metrus šalia jų teks iškasti.
Gėlyno atnaujinimas. Patyrę gėlininkai ir specialistai ragina retsykiais atnaujinti gėlynus, tiksliau, atidžiai apžiūrėti, kur augalai sutankėję, pradėję skursti, o gal su kai kuriais jau verčiau apskritai atsisveikinti, na, o jei dar yra vilties, gal dar kuriam laikui pamėginti iškelti į naują vietą. Jeigu auginate daugiau daugiamečių, tai verta daryti rudenį. O šio šilto rudens pirmoji dekada dar visai tam tinkama – gerai pamulčiavus augalai dar spės įsitvirtinti. Jei gėlyno dirvožemis suplūktas, apaugęs samanomis, verta pasirūpinti ir jį palengvinti – įmaišykite durpių, smėlio, lengvo komposto. Tam skirtomis priemonėmis pamažinkite ir rūgštingumą. Kosmetiniam gėlyno dirvožemio pagerinimui tarnauja ir mulčiavimas. Rekomenduojama užpilti 2–4 cm sluoksniu – taip geriau sulaikoma drėgmė dirvožemyje, mažiau augs piktžolės, žemė neperkais vasarą. Besiskaidydamas organinis mulčas papildys dirvą naudingomis medžiagomis. Po mulčiavimo būtina gerai palaistyti.

Namams…
Spalvos. Vėstant orams vis daugiau laiko praleisime patalpose. Grįždami iš rudeniškai nuspalvintos gamtos į jas turime kartu parsinešti ir to gaivumo, spalvų, kvapo. Įvairios spalvotų rudeninių gėlių ar lapų puokštės tegul gausiai puošia mūsų buitį. Nepatingėkite sukurti savitas kompozicijas – jas galima nuolat pakeisti naujomis. Dekoruokite žvakides – tegul vis dažniau vakarais plazda jaukios liepsnelės.
Pats laikas ištraukti paslėptus spalvotus pledus, jaukių spalvų pagalvėles, po ranka, kol dar neprasidėjęs šildymo sezonas, verta turėti šiltų megztų kojinių, šlepečių, o ir jaukią, spalvingą megztą liemenę. Tokių dalykų visada rasis namie, tik svarbu juos pasidėti taip, kad taptų lyg namų dekoro dalimi, gal dailiai sudėti į pintą krepšį šalia sofos, kad būtų visada po ranka šiurpuliukui nukrėtus.
Nenukiškite į tolimą kampą iš terasų parkeliavusių žydinčių vazonų – tegul jie kuo ilgiau džiugina jūsų akį.

Rudeninis grybų sezonas

Skanūs ir aromatingi grybų patiekalai nuo seno daugelio yra labai mėgiami. Grybus džioviname, sūdome, šaldome, rauginame, marinuojame. Kartais juos dėl didelio baltymų kiekio dar vadiname „miško mėsa“. Mineralinių medžiagų gausa grybai gali konkuruoti ir su daržovėmis bei žuvimi. Visada rinkitės jaunus, šviežius grybus, paruoškite juos saugiai. Atminkite, kad mitybos specialistai pataria skanauti ir valgyti grybus su saiku.

Baravykų ir anakardžių salotos
Reikės: 300 baravykų kepurėlių, 100 g įvairių salotų, 60 anakardžių riešutų, 1/4 raudonos saldžiosios paprikos, 3 šaukštų aliejaus, citrinos, šaukštelio medaus, druskos, maltųjų juodųjų pipirų, aliejaus.

Keptuvėje įkaitintame aliejuje pakepiname supjaustytus baravykus. Juos išėmę tame pačiame aliejuje apkepkite anakardžius. Paruoškite užpilą: sumaišykite aliejų su medumi, druska, pipirais ir išspaustomis citrinų sultimis. Į lėkštes dėkite plėšytų salotų, ant jų išdalinkite grybus ir anakardžius, šiaudeliais pjaustytas paprikas, apliekite viską užpilu.

Senoviška močiutės grybų sriuba
Reikės: 300 g įvairių grybų, 0,5 stiklinės perlinių kruopų, 5–6 bulvių, svogūno, morkos, kelių juodųjų ir kvapiųjų pipirų, 2 laurų lapų, druskos, šviežių krapų ir petražolių, aliejaus.

Kruopas nuplaukite, užpilkite stikline karšto vandens ir palikite 2–3 valandoms brinkti. Grybus nuvalykite, supjaustykite gabaliukais, suberkite į 2,5 l verdančio vandens. Kai užvirs, putas nugriebkite, suberkite pipirus, lauro lapus. Sudėkite nukoštas perlines kruopas ir virkite apie pusvalandį, kol suminkštės. Bulves supjaustykite kubeliais, morkas – griežinėliais, sudėkite į sriubą ir virkite dar 10–12 min. Susmulkinkite svogūną ir pakepinkite aliejuje. Sukrėskite į sriubą, išmaišykite. Berkite druską, užvirkite ir nukaiskite. Palikite 15 min. pastovėti. Išpilstykite į lėkštes ir papuoškite žalumynais.

Lietiniai su grybais, apsukti sūriu
Reikės: 2 kiaušinių, šaukšto cukraus, žiupsnio druskos, 500 ml pieno, 5 kupinų šaukštų miltų, lydyto sūrio griežinėlių. Įdarui: 50 g sviesto, 500 g grybų, svogūno, 2 česnako skiltelių, šaukšto lydyto tepamo sūrio, žiupsnelio cukraus, druskos ir maltų juodųjų pipirų.

Svogūną susmulkinkite ir pakepinkite svieste. Susmulkintus grybus suberkite į keptuvę, maišydami kepkite apie 15 min. Sudėkite traiškytus česnakus, lydytą sūrelį, įberkite druskos, pipirų, išmaišykite ir dar pakaitinkite minutę. Dubenyje išplakite kiaušinius su cukrumi, druska, pienu. Nesustodami maišyti pamažu suberkite miltus. Maišykite, kol neliks gumulėlių. Iškepkite lietinius. Kiekvieną blynelį patepkite sviestu, netoli kraštelio dėkite grybų įdaro, susukite vamzdeliu. Apkepkite keptuvėje po kelias minutes. Dar karštus blynelius suvyniokite į lydyto sūrio griežinėlius.