Verslininkas, keliautojas, fotomenininkas, kultūrinių renginių mecenatas Raimondas Puišys jau 35-erius metus kopia į kalnus. Susirgęs „šia liga“ jis stengiasi kasmet ištrūkti į ekspediciją ar žygį. Kartu su savimi vežasi ir fotoaparatą, kuriuo fiksuoja keliautojų kasdienybę, fantastiškus kalnų vaizdus ir apylinkių panoramas. Šios fotografijos „sugula“ į meninius albumus, eksponuojamos parodose.
Šio rudens pradžioje Raimondas Puišys kartu su sūnumi Šarūnu ir keliautojų grupe nuskrido į Turkiją, turėdami tikslą Kurdistane įkopti į rytinėje šalies dalyje, per 5 kilometrų aukštyje, stūksančią Ararato kalno viršūnę. Praėjusiais metais Raimondui pasitaikė proga į šį miegantį vulkaną pasidairyti iš Armėnijos pusės.
R.Puišio teigimu, šis kalnas kopimo požiūriu nėra sudėtingas, nereikalauja specialių techninių įgūdžių ar ypatingo pasirengimo, tik lipant į pačią viršukalnę, kur laikosi ledas ir sniegas, reikia prie batų pritvirtinti „kates“. Todėl patyrusiems keliautojams buvo nelengva susitaikyti su tenykšte tvarka ir reikalavimais. Jie privalėjo susimokėti vietinei firmai ir į kalnus kopti su vedliu. Pastarasis juos išvedė po vidurnakčio, tad dar saulei nepatekėjus, pučiant lediniam, kaulus persmelkiančiam vėjui, grupė lietuvių pasiekė viršūnę. Dėl spartaus vedlio tempo dalis keliautojų nespėjo žingsniuoti kartu, tad sugrįžo atgal į stovyklavietę, nepasiekę kelionės tikslo, jiems buvo pikta. Tik
patys atkakliausi ant Ararato kalno po dvidešimties metų vėl išskleidė trispalvę.
Ararato kalnas kursto fantaziją dėl iki šių dienų išlikusios legendos apie Nojaus laivą, kuris, nuslūgus tvanui, įstrigo ant šio kalno šlaito. Keliautojai taip pat galėjo šį kalnų darinį išvysti. Laisvu laiku jie aplankė Vano miestą, kuris yra kurdų regiono centras, apžiūrėjo Urartu karalystės laikų (9–6 a. pr. Kr.) tvirtovę.
Kalnai ir fotografija – ne vieninteliai R.Puišio pomėgiai. Jo ir žmonos Gintarės iniciatyva jau keturioliktus metus gyvuoja bardų autorinių dainų festivalis „Esu ruduo“. Rugsėjo 28 dieną kaimo turizmo sodyboje „Šaltupis“ surengtame festivalyje savo kūrybą pristatė bardai Juozas Gaižauskas, Kastytis Petryla, Gintautas Klarkas, Rimas Liorančas, Vladas Karpavičius, Marina Soboleva, renginį vedė režisierė Hana Šumilaitė ir kt., o pertraukėlių metu šoko Dovilės rytietiškų šokių studijos šokėjos. Dalyviai ir žiūrovai dėkojo šeimininkams už svetingumą, sodyboje kurstomą kultūros žiburėlį, kuris kasmet į festivalius sukviečia ne tik bardus, bet ir teatro mėgėjus. Tapo tradicija prieš kiekvieną renginį klojimo galerijoje iškabinti naują fotografijos parodą. Festivalis „Esu ruduo 2024“ atidarytas Tomo Petkevičiaus fotografijų parodos „Langas į būtąjį laiką“
pristatymu.
Tai – dar ne visos „Šaltupio“ naujienos. Spalio 5 d., šeštadienį, nuo 13 val. sodybos erdvėse šurmuliuos čia pirmąkart rengiama respublikinė 35-oji Teatro krivūlė, festivalyje spektaklius parodys Jiezno, Jurbarko, Kupiškio, Klaipėdos mėgėjų teatrai. (Festivalio programa: facebook.com/laikraštisgyvenimas).
Dalė Lazauskienė
Raimondo Puišio nuotraukos