Broliai Klimai: fotografas ir kunigas

Prienų rajone, netoli Naujosios Ūtos, Būdininkų kaime, gimę broliai Klimai – Prienuose ir Birštone dirbęs fotografas Juozas ir kunigas Leonas – tapo pretekstu į Birštono sakralinį muziejų pakviesti jų giminaitę, psichologę Jūratę Klimaitę-Vyžintienę. Muziejininkei dr. Romai Zajančkauskienei kilo sumanymas šių brolių asmenybes lankytojams atskleisti per savo bendramokslės, Juozo Klimo vaikaitės, prisiminimus, jos asmeninį santykį su seneliu, per šeimos albumo fotografijas, sužadinant Juozą artimai pažinojusių birštoniečių atmintį.
Vienas pirmųjų Prienų fotografų Juozas Klimas nugyveno ilgą ir produktyvų gyvenimą (1902–1995). Iš išlikusių jo fotografijų šiandien galima susidaryti vaizdą, kaip tarpukariu ar sovietmečiu atrodė Prienai, Birštonas ar kuri kita vietovė, į kurias jis buvo nuvykęs užfiksuoti laikmečio įvykių. Nemažai jo fotografijų pražuvo, o išlikusios šeimos archyve suteikia galimybę praskleisti istorijos šydą ir žvilgtelti į tai, kas vyko praeityje, taip pat vizualiai įvertinti viešajame gyvenime per dešimtmečius įvykusius pokyčius. Fotografas yra užfiksavęs pirmąją karo dieną Merkinėje. Iš jo fotografijų šiandien žinome, kokios drabužių mados vyravo prieš šimtmetį, kaip atrodė garsusis Birštono ledlaužis Banginukas – fotografas dažnai veždavosi aparatūrą į kurortą ir dirbdavo gatvėse, fotografuodamas poilsiautojus vaizdingose kurorto vietose.
Jūratė Klimaitė-Vyžintienė prisiminė senelį buvus itin aktyvų, žingeidų, nenustygstantį vietoje. Jam viskas, kas nauja, modernu, buvo įdomu, ir viskas sekėsi. Būdamas 65 metų dar dirbo Prienų buitiniame kombinate. Kai paliko fotografiją, pasinėrė į kitą sritį. Susipažinęs su garsia liaudies gydytoja Eugenija Šimkūnaite, pasiekė, kad Prienuose buvo įkurtas Švenčionių vaistažolių fabriko vaistažolių supirkimo punktas. Šiame punkte jis dirbo vedėju, jam talkininkavo šeima, net anūkai rinkdavo vaistažoles, taip užsidirbdami savų pinigų. Sulaukęs 70-ties, pats dviračiu važiuodavo iki N.Ūtos rinkti ten derėjusių erškėtuogių, tiek, anot vaikaitės, turėjo energijos.
J.Klimaitė-Vyžintienė papasakojo, kaip jos senelis, kilęs iš 11-kos vaikų šeimos (išgyveno 8 vaikai), vienas iš dvynukų, savo jėgomis prasiskynė profesinį kelią. Dėl patirtos traumos, o gal dėl savyje atrastos verslo gyslelės (kartu su broliu gamino statines ir veždavo parduoti į Marijampolę), jis nusprendė, kad ūkininku netaps, todėl susidėjo daiktus ir iškeliavo mokytis amato pas tuometinį fotografą Jokūbą Skrinską. Buvo gabus, išmoko, ko norėjo, toliau tobulinosi Kaune pas to meto fotografą, tokiu būdu tapo laikinosios sostinės bohemos dalimi, perėmė aukštuomenės manieras.
Tuo laiku fotografija buvo naujas ir, matyt, nepigus dalykas, nedaug kas teikė tokias paslaugas, todėl J. Klimas susikūrė solidžias gyvenimo sąlygas, nusipirko užsienietišką aparatūrą, įkūrė fotostudiją ir laboratoriją Prienuose, Vytauto gatvėje, raudonų plytų pastate, juolab galėjo išmokėti savo uošvės skolas. Turėjo „Reno“ automobilį, kurį vėliau sovietų valdžia konfiskavo.
Įsižiūrėjęs priešais studiją gyvenusią gimnazistę Valeriją Juozaitytę, 1935 m. ją vedė, juos sutuokė Juozo brolis kunigas Leonas. Jiedu buvo prancūziška pora – jis apie 165 cm ūgio, ji – aukštesnė. J.Klimas mėgo klausytis radijo, skaityti spaudą, intelektualius pašnekesius, šeimos namuose sekmadieniais buvo organizuojami kviestiniai pietūs. Valgius ruošdavo, stalą su gražiais indais ir įrankiais serviruodavo Jūratės močiutė, kuri šeimininkauti mokėsi Aukštadvario kursuose.
J.Klimaitės-Vyžintienės teigimu, jos senelis net ir sudėtingais gyvenimo momentais išliko optimistu. Greičiausiai už viešus aštrius pasisakymus „ant bačkos“ jis buvo išvežtas tremtin į Mordovijos kasyklas Permės srityje prie Uralo. Iš ten sugebėjo grįžti anglių vagone. Pasak vaikaitės, senelis jai yra pavyzdys žmogaus, kuris net ir sunkiose situacijose gali atrasti savyje vidinių rezervų.
Nepaisant savo karšto būdo, J.Klimas gebėjo išlikti diplomatišku, sutarti su kitais žmonėmis. Vaikaitės teigimu, baigęs karjerą, dalį įrangos paliko, patarimų negailėjo savo įpėdiniui Kizevičiui.
Juozo jaunesnis brolis Leonas Klimas (1907–1981), kaip buvo įprasta ūkininkų šeimose, baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją ir Vilkaviškio seminariją, tapo kunigu (įšventintas 1933 06 11). Nuo 1934 buvo Rudaminos, nuo 1936 – Sudargo vikaras, 1940 m. minimas kaip Kampiškių bažnyčios administratorius. Už tai, kad filosofą Antaną Maceiną pervedė per sieną į Vokietiją, pas jį radus ginklą, 1941 m. kun. L. Klimas buvo NKVD areštuotas ir nuteistas mirties bausme. J.Klimaitės-Vyžintienės pasakojimu, nuo tokio likimo jį išgelbėjo prasidėjęs karas. Užbarikadavę kalėjimo duris ir neįsileidę prižiūrėtojų, kaliniai sulaukė priartėjusio fronto. 1944 m. Leonas Klimas pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į JAV, kur dirbo įvairiose parapijose. Dirbant prie vienos bažnyčios statybos, šukė sužeidė akį, todėl palaipsniui prarado regėjimą.
Kaip pasakoja J.Klimaitė-Vyžintienė, senelio brolis ilgai negalėjo pranešti Lietuvoje likusiems giminaičiams apie save. Tik N. Chruščiovo valdymo metais, paskelbus politinį atšilimą, broliai pradėjo susirašinėti, tačiau Juozas taip ir negalėjo nuvykti aplankyti brolio.
Jūratė Klimaitė-Vyžintienė į susitikimą atsinešė ir pakomentavo pluoštą senelio fotografijų. Nemažai jų panaudota ir Stanislovo Sajausko knygoje „Prienų fotografas Juozas Klimas“. Klausimas po klausimo, ir pašnekesio tema nuo istorinio rakurso pakrypo fototerapijos link. Užsimezgė įdomi diskusija su psichologe apie tai, ar popierinės fotografijos šiandien reikalingos, kodėl svarbu jas išsaugoti. Pasak specialistės, vartydamas albumą, nuklysdamas į prisiminimus, lygindamas fotografijas, vidinių išgyvenimų turintis žmogus gali su jomis tarsi pasikalbėti. Atrasti patinkančius bruožus, ir tai, ko savyje nemyli, viduje užspaudi, ką norėtum keisti, arba išmokti su savimi susidraugauti, priimti save netobulą. Viena iš fotografijos išliekamųjų verčių – ne tik jų pernešama informacija, skleidžiama energetika, bet ir galimybė dirbti su savimi,– akcentavo psichologė.
Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius ir muziejininkė Roma Zajančkauskienė padėkojo viešniai už tai, kad pasidalino prisiminimais apie Juozą ir Leoną Klimus, o ir renginio dalyviai pripažino, kad, susišildytas asmeninio santykio, susitikimas tapo jaukesnis, o jo tema artimesnė.
Dalė Lazauskienė