Šonaslydžio pilotas Edvinas Andriukevičius: „Driftas‘‘ yra pojūčių sportas

Šonaslydis (angl. drift) – vairavimo būdas, kurio tikslas priversti automobilį slysti šonu tam tikra trajektorija, kuo didesniu greičiu.

Svylančios padangos, žaibiškas greitis ir sprendimų priėmimai akimirksniu, būtent taip atrodo šonaslydžio piloto Edvino Andriukevičiaus lenktynių diena. Iš Prienų krašto kilęs vaikinas jau metus varžosi šonaslydžio „Street“ lygoje. 22-ejų Edvinas – šį vairavimo meną įvaldęs lenktynininkas, kuris savo gebėjimus artimoje ateityje tikisi perkelti ir į profesionalųjį sportą.
– Iš kur kilo Jūsų susidomėjimas šonaslydžiu?
– Viskas prasidėjo prieš kokius 4–5 metus. Apie šį sportą daugiau pradėjau domėtis „YouTube“ platformoje ir kitose socialinėse medijose. Žmonės pradėjo kelti turinį apie šį sportą, nes jis Lietuvoje nebuvo ypač populiarus. Pamaniau, kad tai labai įdomu, nes šonaslydis nėra įprastas automobilio valdymas.
– Kada pradėjote lenktyniauti? Kokie Jūsų tikslai šiame sporte?
– Prieš ketverius metus. Mano tikslas yra palaipsniui kilti aukštyn. Žemiausia lyga yra „Street“, aukštesnės – „Semi-Pro“ ir „Pro“ lygos. Kiekvienu žingsniu siekiu vis labiau artėti prie podiumo, tobulinti važiavimo trasoje stilių iki tokio lygio, kad podiumas būtų kuo dažnesnis. Kai taip nutiks, ketinu įsigyti kitą automobilį, kuris leistų man dalyvauti aukštesnėse lygose.
– Koks pasiruošimas buvo reikalingas prieš pradedant?
– Norint paprasčiausiai išvažiuoti į trasą, užtenka virinto diferencialo (virintas reduktorius – važiuoklės komponentas, kuris leidžia ratams suktis vienodu greičiu, – aut.p.) ir galiniais ratais varomo automobilio. Taip pat reikia emocinio pasiruošimo, nes pirmą kartą išvažiuojant į trasą, jei niekada nebandei „drifto‘‘, apima visiškai naujas jausmas. „Driftas‘‘ yra pojūčių sportas, todėl vairuodamas turi jausti automobilį.
– Kokios emocijos kyla varžybų metu?
– Prieš startą jaučiu jaudulį, bet kai tik užsidega žalia šviesa ir nuspaudžiu akseleratorių, visos mintys dingsta ir tiesiog fokusuojuosi į trasą.
– Kaip atrodo lenktynių diena?
– Labai ankstyvas rytas, todėl viską būnu pasiruošęs iš vakaro: padangų komplektus, papildomą kurą, svarbiausius įrankius, atsargines detales. Kartu su komanda atvažiavę į renginį, pasiruošiame „pit“ (serviso) zonoje, užsiregistruojame. Techninė komisija apžiūri automobilį, ar jis tinkamai paruoštas varžyboms. Tada vyksta treniruočių sesija, po kurios – kvalifikacija, kur teisėjai nusprendžia, kas pateks į TOP 32.
– Kaip lenktynių metu skaičiuojami taškai?
– Yra trys teisėjai. Vienas teisėjas vertina mūsų trajektoriją ir „clipping zones“. Tai zonos trasoje, kurias reikia paliesti priekinėmis ar galinėmis automobilio dalimis, visą laiką išlaikant slydimą. Antrasis teisėjas atsižvelgia į korekcijas, rankinio stabdžio patraukimus, kaip tolygiai automobilis juda, ar stabiliai įveikia trasą. Trečiasis teisėjas vertina stilių, kokią emociją sukelia važiavimas, ar pilotas agresyviai įveikia trasą, ar persimetimai staigūs, aštrūs ir tikslūs.
– Ar turite kokį nors ritualą prieš išvažiuojant į trasą?
– Nežinau, ar tai galima vadinti ritualu, bet dažniausiai pasiklausau kelių mėgstamiausių dainų, kurios mane motyvuoja.
– Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduriate?
– Fizinis nuovargis, emocinis perdegimas ar nesėkmės, avarijos trasoje. Avarijos yra neatsiejama šio sporto dalis. Šiais metais turėjau 7–8 kontaktus (avarijas). Kai kurie sportininkai per visą savo karjerą yra patyrę tik kelis tokius kontaktus. Tai sėkmės klausimas.
– Kokia buvo Jūsų baisiausia šonaslydžio patirtis?
– Vieną kartą treniruotės metu automobilis pateko į avariją. Kitą dieną treniruotėse tris kartus gavau smūgius į automobilio galinę dalį, nors dėl to nebuvau kaltas. Vienas iš smūgių sulankstė automobilio duris.
– Ar automobilį po avarijų remontuojate savarankiškai?
– Kiek įmanoma, taip, bet yra dalykų, kurių negaliu padaryti pats, pavyzdžiui, elektronikos ar saugos lankų montavimas, nes tai turi būti sertifikuota.
– Kiek sėkmės lemia geras automobilis, ir kiek – vairavimo įgūdžiai?
– Manau, kad šie aspektai pasiskirsto po lygiai. Yra puikių vairuotojų, kurie gali vairuoti bet kokį automobilį, bet gerai sureguliuotas automobilis labai padeda.
– Ką patartumėte kam nors, kas nori įsitraukti į šį sportą?
– Patarčiau sutaupyti pinigų benzininiam, galiniais ratais varomam automobiliui, kurio eksploatavimas pigesnis. Ir tiesiog nuvažiuoti į treniruotę, pasižiūrėti, kaip sekasi trasoje.
– Ar šonaslydžio bendruomenė Lietuvoje yra stipri?
– Turime gana stiprią „drifto“ bendruomenę, kuri aktyvi ir socialinėse medijose, ir renginiuose. Pavyzdžiui, neseniai vyko „Betsafe“ „Pro‘‘ lygos finalas, į kurį susirinko 3–4 tūkstančiai žmonių.
– Ar šonaslydžio pilotui svarbi komunikacija socialiniuose tinkluose?
– Kylant aukštyn, komunikacija tampa labai svarbi, jei nori rėmėjų pagalbos, nes tai padeda padengti atsirandančias išlaidas.
– Kaip šonaslydis daro įtaką Jūsų kasdieniam gyvenimui?
– Atima labai daug laiko, ypač po avarijų, nes automobilio remontas ilgai užtrunka.
– Koks buvo paskutinis renginys, kuriame dalyvavote?
– Rugsėjo 21 dieną vyko „Betsafe Drift Matsuri“ autoreivas, kuriame važiavome 12 valandų. Vežėme ir žmones, kurie norėjo pajusti „driftą‘‘ iš keleivio perspektyvos.
– Kiek šonaslydžio renginių organizuojama per metus?
– Kiekviena lyga („Street, „Semi-pro‘‘, „Pro‘‘) turi apie 5–6 varžybas. Taip pat yra treniruotės, kurios vyksta prieš varžybas.
– Ar treniruojatės kiekvieną savaitę?
– Tie, kurie turi galimybių, treniruojasi beveik kiekvieną savaitę uždarose aikštelėse ar trasose. Aš šiais metais į treniruotes važinėjau mažiau, nes labiau koncentravausi į varžybas. Varžybose visai kitokia atmosfera. Per treniruotes aš būnu visiškai atsipalaidavęs, o varžybose man reikia labiau susikaupti.
– Kaip įvertintumėte Lietuvos šonaslydžio lygį, palyginus su Europa ar likusiu pasauliu?
– Lietuvoje „drifto‘‘ lygis yra aukštas, ypač saugumo atžvilgiu. Jei kartu vežiesi keleivius, turi būti įrengti lopšiai, diržai, lankai. Taip pat keleivis turi vilkėti drabužius ilgomis rankovėmis ir klešnėmis, kad avarinės situacijos metu, jei dūžtų automobilio stiklai, jis būtų apsaugotas. Kitas aukšto lygio rodiklis tai, kad mūsų renginiai pritraukia pilotų iš svetur, pavyzdžiui, Japonijos ar Amerikos.
– Ar turite mėgstamų lenktynininkų?
– Šiuo metu mano vienas mėgstamiausių pilotų yra Oskaras Juodis, kuris šiais metais perėjo į „Pro“ lygą. Kad ir kas atsitiktų, jis visad su šypsena. Mane žavi jo sugebėjimai, važiavimo stilius. Jis sugeba pakonkuruoti ir su „Pro“ lygoje seniai važiuojančiais pilotais. Oskaras Juodis – jaunas, užsidegęs, užsispyręs, jis visad ras kelią, kaip patekti tarp stipriausių pilotų.
Kalbėjosi Saulė Rudokaitė