Kazimieras Skučas – laisvės kovotojas iš Veiverių krašto…

Veiverių krašto žemė užaugino ir šaliai padovanojo ne vieną Lietuvos tautinio atgimimo dalyvį, nepriklausomybės kovų savanorį, laisvės kovotoją. 1894 m. kovo 13 d. Veiverių valsčiuje, Mauručiuose, gimė Kazimieras Skučas – Lietuvos visuomenės veikėjas, generolas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras. Kalbinu žurnalistę Virginiją Skučaitę, generolo Kazimiero Skučo dukterėčią.

Brigados generolas K.Skučas.

– Paminėkite, prašau, svarbiausius įvykius jo biografijoje iki lemtingų 1940 metų…
– Kazimieras Skučas gimė gausioje ūkininko šeimoje. Jis – vyriausias iš šešių brolių ir trijų seserų. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, studijavo Peterburgo mokytojų institute, bet 1915 m. buvo pašauktas į rusų kariuomenę ir išsiųstas į Čiugujevo karo mokyklą Ukrainoje. Netrukus vedė Stefaniją Mariją Bagdonaitę. Po metų jaunas praporščikas pasiųstas į Rumunijos frontą, ten jam suteiktas aukštesnis karininko laipsnis.
1918 m. vasarą drauge su pirmuoju lietuvių ešelonu grįžo į Lietuvą. Dauguose bei Alytuje su bendraminčiais organizavo milicijos būrius, po metų stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigęs Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus, gabus karininkas sparčiai kilo karjeros laiptais – nuo Alytaus ir Marijampolės apskričių komendanto Nepriklausomybės kovose iki ypatingųjų reikalų karininko prie Krašto apsaugos ministerijos 1934 m.
Plk. K. Skučas 1934 m. paskirtas Lietuvos karo atašė Maskvoje, po ketverių metų tarnybos SSRS, grįžus į Lietuvą, jam suteiktas brigados generolo laipsnis.
1939 m. paskirtas vidaus reikalų ministru.
– Kokie 1940 metų įvykiai nulėmė tragišką generolo likimą?
– Kai pagal savitarpio pagalbos su SSRS sutartį Lietuva atsiėmė Vilnių ir dalį jo krašto, buvo priversta įsileisti Trojos arklį – daugiau kaip 20 tūkst. raudonarmiečių. Tai buvo grobuoniško Maskvos plano – įjungti Lietuvą į SSRS sudėtį – pradžia.

Mauručiuose, K.Skučo gimtinės vietoje, 2016 m. atidengtas paminklinis akmuo.

Imta kaltinti Lietuvą antisovietine politika, ieškoti priekabių, siųsti į šalį karinės žvalgybos grupuotes. Nariai SSRS pasiuntinybėje Kaune persirengdavo vietinių žmonių drabužiais ir, pasidalinę mažomis grupelėmis, siekė užimti apskričių policijos nuovadas. 1940 m. gegužę SSRS apkaltino Lietuvą, kad jos saugumo organai pagrobė kelis sovietų įgulų karius, o vieną, siekiant išgauti karines paslaptis, net nužudė. Lietuva teisiškai įrodė, kad tai melas, tačiau Maskva to nepaisė – apkaltino vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį raudonarmiečių grobimu ir žudymu. 1940 m. birželį šie pareigūnai buvo priversti atsistatydinti; reikalauta juos suimti ir teisti.
Lietuvos vyriausybė įvykdė 1940 m. birželio 15-osios ultimatumo Lietuvai reikalavimus. K. Skučą su A. Povilaičiu suėmė sava Vyriausybė, naiviai tikėdama, kad, įvykdžius ultimatumo reikalavimus, pavyks išsaugoti Lietuvą. Deja, 1940 m. liepos 21-ąją šalyje paskelbta sovietų valdžia; pareigūnai traukiniu išvežti į Maskvą, į NKVD irštvą Liubiankoje. Dėdė sušaudytas pamaskvėje 1941 m. liepos 3-iąją.
– Jūs su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėju, istoriku Rytu Narvydu kelis kartus vykote į Maskvą ieškoti K. Skučo pėdsakų. Ką pavyko sužinoti, ką atskleidė jūsų tyrimai?
– Padedant Maskvos „Memorialo“ (dabar jau sunaikinto) atstovams, buvusiame specialiajame NKVD objekte „Komunarka“ radome apytikrę ne tik K. Skučo, bet ir kitų nepriklausomos Lietuvos aukštų pareigūnų užkasimo vietas, iš ten į Lietuvą parvežėm žemių. Dalis jų kapsulėje užkastos Mauručiuose K. Skučui įrengtame memoriale. Lankėmės ir Centriniame FSB archyve (padarėme dėdės baudžiamosios bylos kopiją), Dono kapinėse, ieškodami Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio užkasimo vietos, domėjomės specialiosios NKVD paskirties komandos kasdienybe, kruvinu darbu; bendravome su įvairaus rango pareigūnais Maskvoje.

Gen. K. Skučo dukterėčia Virginija Skučaitė.

– Pernai liepos 30 d. sukako 80 metų, kai Maskvoje buvo nužudytas K. Skučas. Kaip įprasmintas jūsų dėdės atminimas?
– Paprašyta tėvo, jo brolio atminimo įamžinimu rūpinausi 30 metų. Surinkusi daug rašytinės ir vaizdinės medžiagos, parašiau knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“. Ji pristatyta įvairiose Lietuvos vietose ir, žinoma, Veiveriuose. Mauručiuose, dėdės gimtinės žemėje, su talkininkais įrengiau jam skirtą memorialą, Veiveriuose – stogastulpį, ant buvusios tarpukario vidaus reikalų ministerijos pastato Kaune – atminimo lentą. Generolo vardu pavadinta gatvė Aukštojoje Fredoje, kur jis gyveno su šeima. 1991-2020 m. apie K. Skučą ir A. Povilaitį pagal mano scenarijų sukurti dokumentiniai filmai.
Mauručiuose esančiame memoriale iškilmingai pažymėtos 75-osios ir 80-osios K. Skučo sušaudymo metinės, dalyvaujant Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopai, Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenės atstovams, Kauno rajono savivaldybės vadovams.
– Jūsų nuomone, kodėl svarbu su šia dramatiška drąsaus pareigūno gyvenimo istorija supažindinti visuomenę, ypač jaunąją Lietuvos kartą?
– Manau, kad K. Skučas – pareigos, atsakomybės, drąsos pavyzdys, kaip derėtų mylėti ir ginti savo tėvynę. Kai Prezidentas Antanas Smetona iškvietė jį į Prezidentūrą ir po lemtingos nakties 1940 m. birželio 15-osios Vyriausybės posėdžio patarė skubiai bėgti iš Lietuvos, šis atsakė: „Niekur nebėgsiu, nes, man išbėgus, kiti už tai turės atsakyti“. Beje, ketverius metus dirbęs karo atašė Maskvoje, jis puikiai žinojo, kas jo laukia sovietinėje Lietuvoje.
– Dėkoju už išsamų pokalbį.
Veronika Pečkienė