Asmeninis asistentas – ne slaugas, o draugas

Negalia dažnai apriboja žmogaus savarankiškumą, galimybes pasirūpinti savimi, atitolina nuo bendruomenės. Tačiau ir šioje situacijoje galima rasti išeitį, padedančią bent iš dalies grįžti į visavertį gyvenimą, įdomiai leisti laisvalaikį, išsilaisvinti iš vienišumo gniaužtų. Viena tokių galimybių – asmeninio asistento pagalba.

Gyvenimas pasikeitė pernakt
Prieš 27-erius metus Nijolės gyvenimas iš esmės pasikeitė per vieną naktį. Užmigusi sveika rytą nebenubudo – paryčiais įplyšo galvoje tūnojusi aneurizma. Iškviesti medikai, greitosios pagalbos automobilio švyturėliai, Kaune atlikta operacija – apie visa tai Nijolė sužinojo iš artimųjų. O nepaklusnia tapusią kairę kūno pusę, suprastėjusį regėjimą, po operacijos atsiradusius epilepsijos priepuolius pajuto pati. Ir jaučia iki šiol. Be lazdelės niekur nebeišeina, kaire ranka nei duonos riekę paima, nei arbatos puodelį pakelia. Moteriai nustatytas vos 20 proc. dalyvumo lygis.
Kai prieš ketverius metus jos situaciją gerai žinanti Socialinių paslaugų centro darbuotoja pasiūlė išbandyti asmeninio asistento pagalbą, Nijolė sutiko ilgai nedvejodama. „Man pasisekė – asmenine asistente paskyrė nuostabaus gerumo žmogų, – triskart per savaitę ją aplankančia centro darbuotoja Aušrine Vasiliauskiene pasidžiaugia moteris. – Nors pagal amžių ji man tiktų į dukras, mudviem labai lengva bendrauti, dažnai net mintys sutampa.“
Aušrinės apsilankymų Nijolė visada laukia, apgalvoja, ką abi kartu galėtų nuveikti. Kartais važiuoja apsipirkti, į kirpyklą ar pas siuvėją, o kartais asistentė palydi pas gydytoją (kai prie laiptų turėklas įrengtas tik iš vienos pusės, be Aušrinės parankės Nijolė negalėtų jais užlipti ar nulipti) ar kokią savivaldybės įstaigą. Skalbinius moteris išsiskalbia pati, o asistentė padeda juos išdžiaustyti, dulkes nuo aukštesnių baldų nuvalyti. „Ypač žiemą, kai slidu ir viena niekur nedrįstu išeiti, reikalinga pagalba, – neslepia moteris. – Ji žino ir visas mano sveikatos problemas, ir kur vaistus laikau.“
Socialinis darbas A. Vasiliauskienei – ne naujiena, ji tai daro jau beveik 10 metų. Su negalią turinčiais žmonėmis dirbo ir Žemaitijoje, ir Prienų globos namuose, dabar kaip Socialinių paslaugų centro darbuotoja rūpinasi penkiais žmonėmis: dviems yra asmeninė asistentė, dviems teikia pagalbą namuose, dar vienam – socialinės globos paslaugas. Pasak Aušrinės, žmonės skirtingi, prie kiekvieno reikia prisitaikyti, rasti priėjimą. Penkių vaikų (du iš jų – šeimos globotiniai) motinai ir tokios patirties netrūksta. Visus rūpesčius palikusi už durų, pas savo globojamus žmones Aušrinė ateina pozityviai nusiteikusi, geros nuotaikos. Nijolė prisimena, kaip asmeninė asistentė ją maloniai nustebino, nupirkusi bilietus ir nuvežusi į koncertą Birštone. „Ir gimtadienio proga nusivežė į kavinę Birštone“, – pasakoja dėkinga moteris.

Pagalbos neatsisakė
Nijolė – tik viena iš 20-ties negalią turinčių žmonių, besinaudojančių asmeninio asistento pagalba. Pasak Prienų rajono socialinių paslaugų centro Socialinės globos ir priežiūros asmens namuose skyriaus socialinio darbo organizatorės Živilės Simanavičienės, daugiausia – tai fizinę negalią turintys asmenys, keletas turi regos negalią, yra ir intelekto bei psichikos sutrikimų turinčių žmonių. Didžioji jų dauguma gyvena Prienuose, bet yra ir Pakuonyje, Išlauže, Jiezne.
Asmeninio asistento pagalba – dar gana nauja paslauga, teikiama tik trejus metus. Tiesa, prieš priimant šią pagalbą reglamentuojantį įstatymą, metus truko bandomasis projektas. Ž. Simanavičienė pasakoja, kad pirmiesiems šią pagalbą Centro darbuotojai pasiūlė savarankiškesniems pagalbos į namus paslaugų gavėjams. Pirmais projekto vykdymo metais asmeninio asistento pagalbos sulaukė 4–5 asmenys, o iki projekto pabaigos ji buvo suteikta 24 asmenims. Šia pagalba jie naudojosi nemokamai, asmeninis asistentas pagelbėdavo iki 4 val. per dieną. Bandomajam projektui pasibaigus, asmeninio asistento pagalba tapo mokama. Vis dėlto ją išbandžiusių žmonių tai neišgąsdino ir jie pasirašė sutartis pagal naujas sąlygas. „Matyt, tokia pagalba jiems buvo reikalinga, jie sutiko mokėti, – sako Ž. Simanavičienė. – Be to, anksčiau naudojęsi pagalbos į namus paslauga, už ją irgi mokėjo.“ Šiuo metu asmeninio asistento pagalba žmogui su negalia vidutiniškai atsieina nuo 30 iki 60 eurų per mėnesį, o kai kam ir visai nereikia mokėti, nes mokesčio dydis priklauso nuo asmens gaunamų pajamų.

Įvertina realų poreikį
Pasak Ž. Simanavičienės, asmeninio asistento pagalbos gali sulaukti ir vaikai, ir darbingo bei senyvo amžiaus žmonės. Svarbiausia sąlyga – jiems turi būti nustatyta negalia arba specialieji poreikiai. Pirmenybė teikiama besimokantiems ir darbingo amžiaus dirbantiems ar darbo ieškantiems asmenims.
Vis dėlto vien prašymą pateikti neužtenka. Pirmiausia Socialinių paslaugų centro specialistas įvertina realų tokios pagalbos poreikį. Šį darbą atliekanti Ž. Simanavičienė pas kiekvieną žmogų vyksta į namus. „Man svarbu pamatyti aplinką, patį žmogų, kaip jis gyvena, tvarkosi, juda, kokios pagalbos jam reikia. Mano nuomone, asmeninio asistento pagalba – tai galimybė išeiti į viešumą, į bendruomenę, į laisvalaikio praleidimo vietas, į renginius, į parduotuvę. Žmogus pats turi norėti eiti, judėti, dalyvauti“, – sako Socialinių paslaugų centro specialistė.
Pasak jos, gana dažnai dėl tokios pagalbos vyresniems savo šeimos nariams kreipiasi artimieji. „Vertindama asmeninio asistento poreikį senyvo amžiaus asmenims, pirmiausia mąstau: jis yra mobilus ar ne. Galbūt tokiam žmogui reikia daugiau pagalbos, ir tokios, kurią gali suteikti ne asmeninis asistentas, o pagalbos į namus ar dienos socialinės globos paslaugas teikiantys darbuotojai.“

Asmeninis asistentas – porą kartų per savaitę ar kasdien?
Socialinių paslaugų centro specialistė sprendžia ir kiek valandų asmeninis asistentas padės žmogui su negalia. „Vertindama valandų poreikį, bandau pati galvoti, kiek tam žmogui pagal jo situaciją pagalbos reikia, klausiu, kur ji reikalinga, kaip dažnai, kokia negalia, atsižvelgiu į tai, kiek jis savarankiškas, – pasakoja Ž. Simanavičienė. – Visada akcentuoju, ką asmeninis asistentas daro: padeda apsipirkti, pasiruošti maistą, pasirūpinti higiena, palydi pas gydytojus ar į kokią laisvalaikio veiklą. Atsižvelgusi į asmeniui reikalingos pagalbos poreikį, rekomenduoju jos teikimo trukmę.“
Dažniausiai valandų skaičius nustatomas bendru sutarimu. „Kalbamės, tariamės. Būna, kad žmonės pateikia savo variantus, apie kuriuos net nepagalvoji, kad jie su tuo buityje susiduria. Pavyzdžiui, asmuo su regos negalia sako, kad jam sunku įsijungti dujinę viryklę, nemato liepsnos stiprumo, tai užgesina, tai uždega degiklį. Smulkmenos, bet svarbios, – sako Ž. Simanavičienė. – Nustatydama valandų poreikį, stengiuosi imti viduriuką – tarp to, kiek man atrodo, ir kiek norėtų pats žmogus. Atotrūkis nebūna didelis.“ Su vienais sutariama dėl poros ar trejeto apsilankymų per savaitę, su kitais – dėl 4 ar 6 valandų per dieną. Buvo tik vienas atvejis, kai asmeninio asistento žmogus norėjo kiekvieną dieną, nors, specialistės nuomone, tiek pagalbos jam tikrai nereikėjo. Gavęs mažiau valandų po mėnesio žmogus iš viso šios pagalbos atsisakė. Paprastai Ž. Simanavičienė siūlo išbandyti bendru sutarimu įvertintą valandų skaičių ir patikina, kad paaiškėjus, jog pagalbos tikrai trūksta, poreikis bus pervertintas.
Tais atvejais, kai akivaizdu, jog žmogui neužtenka vieno apsilankymo per dieną, nustatytos valandos paskirstomos į kelis apsilankymus. Pavyzdžiui, demencija sergantiems žmonėms reikalingas nuolatinis stebėjimas – priminti, kad nusipraustų, pavalgytų, išgertų vaistus ir pan. Jie tai atlieka patys, bet reikia pasakyti, priminti, kad padarytų. „Pas žmogų, kuriam nustatytas 6 val. per dieną pagalbos poreikis, nueiname ryte, per pietus ir vakare“, – darbo patirtimi dalijasi Ž. Simanavičienė.

Asmeninį asistentą gali paskirti arba leisti pačiam pasirinkti
„Jums rašo paslaugų gavėja. Ilgai mąsčiau dėl savo sprendimo kreiptis į Jus pagalbos. Juk į savo namus, į savo gyvenimą turėsiu įsileisti svetimą žmogų… Abejonių buvo daug… Tačiau savo padarytu sprendimu esu patenkinta. Mane lanko Jūsų man paskirta asmeninė asistentė Grida Kizevičienė. Tai labai rūpestinga, tolerantiška, kupina šiltų emocijų moteris. Su ja smagu kalbėti įvairiomis temomis ir prie kavos puodelio, ir pasijuokti, ir priimti rimtus sprendimus. Man labai svarbus punktualumas – jau geriau truputį anksčiau nei vėluot. Asistentei net sakyt nereikėjo, viską suprato pati. Labai vertinu jos punktualumą ir pastabumą. Vertinkite, kad turite tokią darbuotoją, o aš – asmeninę asistentę“, – Socialinių paslaugų centrui atsiųstame laiškelyje rašo moteris.
Nijolei asmeninę asistentę taip pat pasiūlė Socialinių paslaugų centras. Per tuos ketverius metus moterys taip susidraugavo, kad kitos pagalbininkės Nijolė sako neįsivaizduojanti: „Nuoširdi, atidi, sąžininga. Jeigu Aušrytė dėl kokių nors priežasčių išeitų, jokio kito žmogaus neįsileisčiau.“ Pasitikėjimas, tarpusavio supratimas šiame darbe labai svarbūs dalykai.
Socialinių paslaugų centras asmeniniu asistentu gali paskirti savo darbuotoją arba sudaryti sutartį su paties paslaugos gavėjo pasirinktu asmeniu, dirbančiu pagal individualią veiklą ir baigusiu įžanginius 40 val. individualios priežiūros darbuotojo mokymus. Pasak Ž. Simanavičienės, nors įstatymas numato galimybę, jog asmeninio asistento pagalba gali būti teikiama ir savaitgaliais, ir po darbo valandų, tačiau šiuo metu Socialinių paslaugų centro darbuotojos paslaugas teikia tik darbo dienomis. Iš anksto gana tiksliai suderinamas ir tokios pagalbos teikimo laikas, mat Centro darbuotojos paprastai aptarnauja ne vieną asmenį. Su savo pasirinktu asmeniniu asistentu paprasčiau susitarti dėl lankstesnio darbo grafiko, nes dažniausiai jie dirba tik su vienu žmogumi. „Šiuo metu pusė asmeninių asistentų yra mūsų darbuotojai, kita pusė – atsivesta pačių žmonių su negalia“, – sako Ž. Simanavičienė.
Kurį laiką asmeninio asistento pagalbos sutartis buvo sudaroma metams, dabar ji pasirašoma dvejiems metams. Patogiau ir žmogui, ir šią pagalbą teikiančiai įstaigai.
Aldona Milieškienė
Autorės nuotr.