Po kelerių metų darbo atsidėkojo riešutais

Šiemetinis ruduo iki pat žemės svarina obuoliais aplipusias obelų šakas, nokina vėlyvų veislių avietes, žemėn barsto riešutus. Prieš kelerius metus lazdynų giraitę Mačiūnų kaime, per 3,5 hektaro plote, užsodinę Jurgita ir Audrius Žilioniai džiaugiasi, kad jau ūgtelėję riešutmedžiai po sunkaus triūso jiems pagaliau atseikėjo pirmą tokį dosnų derlių: riešutų užtektinai ir šeimai paskanauti, ir svečius bei kaimynus pavaišinti, ir pasiūlyti tiems, kurie vertina švarioje aplinkoje užaugintą lietuvišką produkciją.

Riešutų augintojai Jurgita ir Audrius Žilioniai.

Riešutų augintojai Jurgita ir Audrius Žilioniai neslepia, kad šio momento, kai gali ne tik paragauti savo darbo vaisių, teko laukti šešerius metus. Šio netradicinio žemės ūkio verslo sutuoktiniai ėmėsi dar 2018 metais, kai šalia Prienų, Naujakurių gatvėje, įsigijo šimtametę sodybą su keliais hektarais žemės. Pirma, kas juos atvykusius pakerėjo, buvo sena pušų alėja, tačiau ja nuvažiavę iki parduodamo sklypo ribos išvydo priešingą vaizdą. Sodyba buvo apleista, dešimtmetį palikta likimo valiai, negyvenama, brūzgynais užžėlusi, todėl teko brautis per neįžengiamą aplinką.
Nusipirkę sodybą, savo rankomis iškirto seną sodą, išvalė krūmynus, išnaikino piktžoles. Darbo ir nuovargio buvo daug, bet nei iš Kauno kilusi Jurgita, nei prienietis Audrius patikina sunkių žemės ūkio darbų nesibaidę. Ko patys neįveikė, samdė techniką, kvietėsi talkos. Pirmiausia šeima išlygino sklypą, įsėjo žolę.
– Trejus metus aplink buvo vien purvas, laukiau nesulaukiau, kada žolė sužaliuos ir bus gražu… Dar ir dabar ne viskas padaryta, kas suplanuota, – pasakojo Jurgita, svajojanti apie naują gėlyną. Audrius planuoja įsigyti tauriųjų gyvūnų. Jų pavyzdys patvirtina, kad sodybos ir šeimos ūkiai greitai nesikuria, tam prireikia ne vienerių metų, tenka įdėti nemažai investicijų, asmeninio darbo ir laiko.
Nieko nelaukdami, naujakuriai įveisė riešutyną, tačiau, pasak pradedančiųjų ūkininkų, iš anksto tinkamai nepasiruošus, kitais metais didžioji dalis sodinukų nuo sausros išdžiūvo, turėjo juos atsodinti. „Kaip miestiečiai, atėję į kaimą, padarėme nemažai klaidų, iš jų ir mokėmės“, – juokėsi A.Žilionis. Kai išsikasė tvenkinį, nusipirko traktoriuką, riešutmedžių priežiūra tapo lengvesnė. Žinių, kaip tinkamai prižiūrėti ir formuoti lazdynus, sėmėsi iš interneto, sodininkams skirtų televizijos laidų, konsultavosi su riešutmedžių augintojais.
„Nusipirkom sodybą su 5 ha žemės, per didelis plotas žaliai vejai, per mažas ūkininkauti… Nesinorėjo rapsų auginti, nusprendėm užsodinti riešutmedžiais. O jie kaip vaikai – kuo mažesni, tuo daugiau darbo,“ – pastebėjo šeimininkas.
Jam pritarė ir žmona: „Nelengvai grąža sugrįžta, ir žinių, ir įgūdžių tikrai reikia“.
Taigi naujakuriams teko ne vieną sezoną sodinukus ravėti, lieti, genėti, retinti, purkšti nuo ligų, ilgai ir kantriai laukti, kol riešutmedžiai už rūpestį atsidėkos duodami gausiausius derlius.
„Jeigu viskas einasi kaip iš knygos, tai apčiuopiamo derliaus galima sulaukti ir po septynerių metų“, – teigė A.Žilionis.
Kiti po tokių darbų rutinos jau seniai būtų nuleidę rankas, bet Audrius patikino, jog savigarba neleido visko mesti ir imtis kažko kito. Pirmiausia šeima statėsi vasarnamį, kad turėtų kur pernakvoti, kai atvažiuos tvarkytis riešutyne, galiausiai persigalvojo ir prieš ketverius metus iš buto persikėlė gyventi arčiau gamtos. Jurgitos teigimu, ilgainiui abu pajuto, kad nebenori išvažiuoti iš kaimo, kur jame turi viską, ko gali trokšti širdis – nuo kalvos atsiveriančias žalias erdves, puikius vaizdus su saulėlydžiais ir, kas ne mažiau svarbu, privatumą.
Sodyba įsikūrusi nuošaliau nuo gatvės, tačiau, kaip sako Audrius, su kaimynais jie jaučia vienas kitą, gyvena bendrystėje: ir vienas kitam padeda, ir bendras šventes organizuoja, ir susirinkę ant Mačiūnų piliakalnio tautišką giesmę sugieda.
Žilioniai augina dviejų derlingų veislių lazdynus – ‘Cosford’ ir ‘Katalonski’, jų riešutų branduoliai yra skanūs, saldūs ir stambūs. 2300 riešutmedžių plantaciją įveisė nenašioje žemėje, savo lėšomis, be jokios finansinės paramos. Anot augintojo, jų ūkis yra per mažas, kad gautų europinių investicijų. „Ūkį išplėsti ne taip paprasta, reikėtų įsigyti nuosavos žemės, o sodinti lazdynus nuomojamoje žemėje būtų rizikinga,“ – svarsto vyras.
Jurgita ir Audrius viliasi, kad ateityje jų sukurtas šeimos verslas atsipirks ir riešutmedžių giraitė išliks kaip investicija į vaikų ateitį. Nemažai vilčių siejama ir su dukra Emilija, kuri studijuoja tarptautinį verslą. Galbūt ji įgytas žinias pritaikys šeimos ūkyje, pasiūlys idėjų, kurios padės išauginti verslą, sukurti konkurencingų produktų su lazdyno riešutais.
„Šiuo metu vien iš riešutmedžių neišsilaikytume,“ – tvirtino vyras, uždarbiaujantis Norvegijoje.
Riešutų derlius prasidėjo dar rugpjūtį, jį sudoroti ūkininkai ketina savo rankomis: dalį riešutų nuskins nuo krūmų, o sunokusius ir nukritusius ant žemės surinks kiek vėliau. Jurgita pirmiausia nusprendė per socialinius tinklus ištirti vietinę rinką, kiek atsirastų žmonių, kurie norėtų pirkti šviežius lazdynų riešutus iš jų ūkio.
„Susidomėjimo yra, o ateityje ieškosime būdų, kaip greičiau ir didesniais kiekiais galėtume realizuoti savo produkciją“, – kalbėjo pašnekovė.
Šiuo metu šeima stato sandėlį, kuriame subrendę riešutai tinkamomis sąlygomis galės būti laikomi ilgiau. Sutuoktiniai pasvarsto, kad galėtų riešutus perdirbti, bet tam reikia užauginti ir daugiau riešutų, ir įsigyti įrangos, o tai – jau naujos investicijos.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos