Svečiuose pas Šilavoto seniūnijos ūkininkus

Vilma ir Antanas Pažėros – su kaimynu ūkininku Antanu Jurkša ir apžiūros komisijos nariais.

Šilavoto seniūnijoje konkurso „Metų ūkis 2024“ apžiūros komisija aplankė tris ūkius. Jie visi skirtingi pagal pasirinktas veiklos kryptis, bet juos vienija ir vienas bendras bruožas – tai ūkininkavimo metai.
Kęstučio Kavaliausko ūkiui šiemet – jau dvidešimt metų, o Antanas Pažėra ir Robertas Klėgeris dvidešimtmetį minės kitąmet.

Ūkininkavimo kryptis – mėsiniai galvijai
Žarstos kaime ūkininkaujantis Kęstutis Kavaliauskas dirba 400 ha nuosavos ir dar apie 30 ha nuomojamos žemės, tad ji išsibarsčiusi ir gerokai toliau nuo namų. Apvažiavimo dieną ūkio šeimininkas mus pasitiko

Kęstutis Kavaliauskas dabar didžiausią dėmesį skiria mėsinių galvijų bandai.

netoli Naujosios Ūtos. Ten šiuo metu ganėsi jo Šarole veislės mėsinių galvijų banda. Joje – apie 120 galvijų. Anksčiau bandęs auginti ir kitų veislių mėsinius galvijus, Kavaliauskas galiausiai pasiliko tik Šarole veislę, sako, ji geriausiai pasiteisina.
Kęstučio Kavaliausko ūkis – mišrus. Per dvidešimt metų buvo visko. Ūkyje būta ir karvių fermos, auginti ir auginami javai, pašarinės kultūros. Dabar visas dėmesys – mėsiniams galvijams, tačiau, kaip mano ūkio šeimininkas, jau ir ši ūkininkavimo kryptis pradeda ekonomiškai nepasiteisinti.
Paklaustas apie ūkio ateitį, Kęstutis Kavaliauskas perspektyvą sieja su permainomis žemės ūkio politikoje ir dukters Ievos, būsimos kvalifikuotos žemės ūkio specialistės, pasirinkimu. Beje, dukra su Kavaliauskų ūkyje auginamais galvijais yra dalyvavusi įvairiose parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Pasekė tėvo pėdomis

Senuosius avilius, menančius dar drevininkystės bitininkystę, Robertas Klėgeris parsivežė iš Varėnos rajono.

Klebiškio kaime esančio bitininkystės ūkio šeimininkas Robertas Klėgeris bitininkavimo pradžiamokslį išėjo gimtuosiuose namuose Akmenės rajone. Jo tėvas – taip pat bitininkas.

 Kai prieš 19 metų nusprendė atsidėti bitininkystei, pasirinko Prienų kraštą, iš kurio kilusi žmona.
Apie bites ir medų 138 bičių šeimų savininkas gali pasakoti daug ir įdomaus. Jo bitės gyvena ne tik čia, Klebiškyje, bet ir kitose vietovėse. Susitaręs su ūkininkais, Robertas Klėgeris savo bites įkurdina šalia įvairių pasėlių, pievų, miško kaimynystėje. Taigi vieną dieną jis gali kopinėti medų, pavyzdžiui, netoli Pakuonio, kitą dieną jau keliauti į Varėnos rajoną ar kitą Lietuvos vietovę.
Nuo to, šalia kokių augalų įkurdintos bitės, priklauso ir koks bus medus. Bitininko teigimu, šiemet daug medaus davė liepos, geras ir juodo, grikių medaus derlius. Grikinio medaus bityno šeimininkas sako daugiausia parsivežantis iš Varėnos rajone esančių avilių.
Medaus realizacija bitininkas rūpinasi pats. Turi nuolatinius klientus, medumi prekiauja ir Vilniuje, mobiliuose ūkininkų turgeliuose, jau 15 metų jį žino ir nemaža dalis Lazdynų mikrorajono gyventojų.
Robertas Klėgeris turi tautinio paveldo pažymėjimą, gamina ir lietines žvakes. Taip pat neatsisako ir eksperimentų, yra rinkęs net ir labai vertinamus bičių nuodus. Tai ypač kruopštus, daug pastangų reikalaujantis ir atsakingas darbas.
Ir dar bitininkas Robertas labai domisi ir senąja bitininkystės istorija, prasidėjusia nuo drevininkystės.

Ūkininkaudamas nebijo eksperimentuoti

Antano Pažėros medžioklės muziejus gausus trofėjų.

Antano Pažėros ir jo žmonos Vilmos sodybą Klebiškio kaime iš visų pusių saugo medžiai, įvairūs krūmai, gėlynai, kompozicijos iš akmenų. Pasijunti tarsi parke, kuriame gali pasislėpti nuo viso pasaulio.
Pasivaikščiojęs daugiau, pamatai ir tvenkinį, įdomų medžioklės trofėjų muziejų. Beje, šalia šiuolaikiškai įrengto namo aptinki ir daug autentikos, išsaugotos pagarbos praeičiai ir istorijai.
Antano Pažėros teigimu, kai jie įsigijo šią seną sodybą, jam tai buvo labai svarbu. Niekur iš kiemo neiškeliavo net ir senus statinius laikę akmenys. Įvairiai sukomponuoti jie tapo vienu iš sodybos akcentų. Kaip ir kai kurie kiti iš praeities likę reliktai.
Beveik 40 ha žemės turinčiame ūkyje šeimininkaujantis Antanas Pažėra savo ūkį vadina mišriu – kartu su javais augina ir tai, kas jam įdomu ir turi perpektyvą. Nebijo ir eksperimentuoti.
Visai šalia sodybos erdvioje pievoje ganosi gražuoliai danieliai, įvažiuojant į sodybą pasitinka šilauogių krūmai. Jie auga 2 ha plote. Ūkyje auginami ir smidrai. Beje, būtent pas Pažėrus pirmą kartą teko paragauti ir marinuotų smidrų. Tai – jau Vilmos Pažėrienės eksperimentas. Tikrai pasiteisinęs.
Prie žemės liko ir abu Pažėrų sūnūs. Baigę mokslus, jie Kauno rajone, Babtų medelyne, turi didelį šilauogių ir kitų uogų ūkį.
Ramutė Šimukauskaitė