Su pagarba neišgyventai praeičiai: giminės ir šeimos atmintis išlieka per kartas (I dalis)

Neretai būna, kad išeina žmogus ir kartu su juo – ir atmintis, nelieka nė ženklo, kad gyventa, rūpintasi, siekta… Ugnyje ar su šiukšlėmis pražūva giminių, šeimų, atskirų asmenų gyvenimo istorijos. Jos neaktualios skaitmeninės kartos žmonėms – jie naftalinu dvelkiančių senelių ir tėvų fotografijų albumų nevarto, o ir patys nejaučia poreikio kaupti popierines nuotraukas ar kitaip dokumentuoti savo gyvenimus… Istorijos išsaugojimo požiūriu yra sėkmė, kai vertingi praeities reliktai atsiduria muziejininkų, kraštotyrininkų, kolekcininkų rankose, tiesa, dažnais atvejais, jau pavėluotai, nes, turint tik egzempliorių be užrašo, nesant gyvų amžininkų, jiems tenka po epizodą iš įvairių šaltinių rankioti informaciją apie buvusį laikmetį ir jame gyvenusius žmones.

Įsipareigojusi Prienų ir Lietuvos istorijoje žinomai pavardei

Marija Chomskienė – Prienuose žinomos giminės istorijos tęsėja.

Ar ateities kartoms dar bus svarbi praeitis, ar jaus poreikį atsekti šeimos šaknis? Abejones išsklaido Prienų istorijai žinomos giminės palikuonė Marija Šidiškytė-Chomskienė. Ji dar tik antrus metus įsikūrusi Prienuose, jaukinasi santykį su vietos bendruomene, su miestu, kurio gatvėmis kažkada vaikščiojo ir jos protėviai.
Proga susitikti su Marija tapo jos pagarbus požiūris į praeitį, išsaugoti šeimos ir giminės, kurioje būta neeilinių asmenybių, archyvai. Moteris mielai sutiko juos atverti, papasakojo, kas ją iš Kauno rajono atvedė į miestą prie Nemuno. Keisti gyvenamąją vietą iš dalies ją paskatino ir prisiminimai, ir jos mamos sukaupta medžiaga apie iš Prienų kilusį tėvą, jo šeiminius ryšius.
Garsi jos senelio pavardė paskatino apsilankyti pas Mariją ir iš jos išgirsti išsamesnį nei rašytiniuose šaltiniuose, papildytą asmeninėmis detalėmis pasakojimą apie iš Prienų kilusius brolius Olšauskus – Konstantiną (1890–1939) ir Steponą Raimundą (1892–1959). Vienas jų nusipelnė vietos savivaldai, kitas – Lietuvos mokslui apie žemės atmosferą ir joje vykstančius procesus…

Marijos tėvai – A.Olšauskaitė-Šidiškienė ir Bonis Šidiškis.

M. Chomskienės senelis Steponas Raimundas Olšauskas – buvo vienas pirmųjų Lietuvos meteorologų, stebėjimų tinklo gaivintojas bei daugelio meteorologijos įstaigų organizatorius, vienas aktyviausių mokslinės klimatologijos pradininkų Lietuvoje.

O senelio brolis Konstantinas Olšauskas po 1918 metų nepriklausomybės paskelbimo aktyviai įsitraukė į Prienų savivaldos kūrimą. Jis ėjo Prienų miesto valdybos sekretoriaus pareigas, o nuo 1919 m. balandžio – valdybos pirmininko (vėliau – miesto burmistro) pareigas. Antrą kartą burmistru K. Olšauskas buvo išrinktas 1925 metais. Lietuvai sudėtingu metu jis pasižymėjo, kaip principingas ir drąsus valdžios atstovas, jo rūpesčiu buvo sutvarkyti gatvių grindiniai, atidarytos parduotuvės, įvesta tvarka tuometinėje milicijoje ir kt. Marija apgailestauja, kad kartu su daktaru J.Brundza prie lietuviškosios savivaldos pagrindų kūrimo darbavęsis K.Olšauskas šiais laikais gimtame mieste yra nepelnytai užmirštas.

Marijos proprosenelis – Napoleonas Rudzevičius (g. 1830 m.)

Kitų metų spalio 9 d. sukaks 135 metai nuo vieno iš pirmųjų Prienų miesto burmistro K. Olšausko gimimo, todėl, pasak jos, būtų garbinga ir verta paminėti šią sukaktį bent jau istorinių fotografijų ir dokumentų paroda, pasakojančia apie šią asmenybę.
Jos teigimu, iki šiol tik istorikas Vytautas Kuzmickas yra surinkęs, ko gero, išsamiausią medžiagą iš archyvų apie šį Prienų istorinį laikmetį ir jo veikėjus bei apie tai paskelbęs straipsnių ciklą vietinėje žiniasklaidoje. Jame pasakojo ir apie burmistrą K.Olšauską.

Giminės archyvą perdavė Vrublevskių bibliotekai
Marijos mama Alina Olšauskaitė-Šidiškienė (1928 – 2015) iš asmeninių paskatų domėjosi savo protėviais, įdėjo daug pastangų, praleido nemažai laiko archyvuose, mėgindama surasti ir iš įvairių šaltinių surinkti giminės genealoginiam medžiui priklausančias „šakeles“. Po mamos mirties dokumentinę medžiagą paveldėjusi Marija pasijuto atsakinga už giminės paveldo ir atminties išsaugojimą.

M.Chomskienės proseneliai: Stefanija Rudzevičiūtė ir Kostas Olšauskas.

– Mama, matyt, neatsitiktinai pasirinko bibliografės specialybę ir visą savo profesinę veiklą susiejo su pasaulio, Lietuvos rašytinio palikimo tvarkymu, susisteminimu. Būdama savo srities profesionale, ji lygiai taip pat elgėsi ir su savo šeimos archyvine medžiaga, pagarbiai išsaugojo daug istorinių relikvijų ir to mokė savo vaikus. Jos paliktą archyvą išstudijavau ir susimąsčiau, kad nebus kam iš šeimos perduoti šį palikimą, – apie savo rūpestį pasakojo pašnekovė.
Ji buvo atvykusi pas buvusią šviesios atminties Prienų krašto muziejaus direktorę Antaniną Aleknavičienę pasitarti dėl archyvo, muziejininkė Mariją paskatino užrašyti šeimos istoriją.
– Vieno S.Moravskiui skirto renginio Birštone metu susipažinau su jo kūrybos tyrinėtoja ir vertėja hum. m. dr. Reda Griškaite. Prie jos priėjau vedina smalsumo ir prisistačiau, paminėjau, kad mano mamos teta, senelio sesuo Marija Olšauskaitė buvo ištekėjusi už Prano Griškos, kvalifikuoto kalnakasybos inžinieriaus, kuris pradingo be žinios statant Transsibiro magistralę. Pažintis su istorike Reda buvo tikrai neatsitiktinė: ji iš karto suprato, apie ką pasakoju, pasirodė, kad P.Griška buvo jos senelio brolis… Būtent R.Griškaitė, įžvelgdama mano turimo archyvo vertę, paskatino mamos surinktus dokumentus perduoti Vrublevskių (buv. Mokslų akademijos) bibliotekos rankraščių skyriui, – pasak pašnekovės, tai buvo prasmingas ir simbolinis sprendimas, nes šioje darbovietėje jos mama vyr. bibliotekininke, skyriaus vedėja dirbo beveik du dešimtmečius.

Sugrįžo prie protėvių šaknų
Dukros tvirtinimu, Alina Olšauskaitė-Šidiškienė dar sovietmečiu pradėjo rinkti šeimos, giminės istoriją, tuomet negalvodama, kad kas nors pasikeis, juolab tų dokumentų prireiks… Marija pasakoja, kad, Lietuvoje prasidėjus atgimimui ir paskelbus nepriklausomybę, mamos turėti giminystės įrodymai tapo itin vertingi. Moteris per teisminius ginčus įstengė susigrąžinti kambarėlį

Nuotrauka prie Pšemeneckių namo. Vidurinėje eilėje stovi: pirma iš kairės – Marija Olšauskaitė (būsima Griškienė), antra iš kairės – jos mama S.Olšauskienė.

savo vaikystės namuose Kaune, Putvinskio gatvėje, kuriuose gyveno su tėvais –Steponu Raimundu ir mama Liucija Olšauskais. Taip pat atgavo sklypą Revuonos gatvėje, kuris jai atiteko už kadaise nusavintą protėvių nekilnojamąjį turtą Prienuose.
Šis sklypas šaltiniuotame šlaite ir buvo viena iš priežasčių, kodėl išėjusi į pensiją Marija Chomskienė iš Kauno priemiesčiu virstančios gyvenvietės persikėlė į Prienus, pasistatė nedidelį namelį visai netoli tos vietos (buv. Malūno g. 4), kur, kaip yra nurodęs Vytautas Kuzmickas, gyveno Konstantinas Olšauskas.
M.Chomskienė patikina, kad būtent čia ji jaučiasi harmoningai su gamta ir bendruomene. Namelio, kuriame ji gyvena, garbingoje vietoje pastatytas iš senos nuotraukos išdidintas

S.Olšauskienė (jau tapusi našle) su vaikais: Marija, Steponu, Kaziu ir Konstantinu.

jos mamos dėdės Konstantino portretas. Birželį jos namų valdoje kartu su „Anties sodo“ bendruomene buvo surengta Valerijonų žydėjimo šventė, o Konstantinas, žvelgiantis iš praeities, tapo simboliniu šios šventės globėju. Šia proga Marija pasidalino pasakojimu apie buvusį miesto burmistrą, jo šaknis Prienuose. Šventės dalyviai tvirtina, kad tai buvo jautrus, prasmingas, atvėręs duris atminčiai renginys…

Rašytiniai ir žodiniai prisiminimai – apie skirtingus likimus
Marija Chomskienė prisimena, kaip kartu su mama atvykdavo į Prienus, vaikštinėdavo gatvėmis, kalbėdavosi apie giminaičius, užsukdavo į senąsias miesto kapines sutvarkyti Konstantino Olšausko amžinojo poilsio vietą. Jis nebuvo vedęs, nepaliko vaikų, todėl mama, atradusi kapą, jautė pareigą juo pasirūpinti, nugrėbstyti lapus, nušveisti kerpėmis užaugusį paminklą, nors gyvai dėdę buvo mačiusi tik vaikystėje. Kai 1939 m. jis mirė, Alinai buvo 11 metų, bet jo paveikslas giliai įstrigo širdyje. Įspūdį darė ir tai, kad dėdė Kostas, atvykdamas į Kauną pasisvečiuoti pas brolį Steponą, visuomet atveždavo gero šokolado…

Konstantinas Olšauskas, buvęs Prienų miesto burmistras.

Tiesa, A. Olšauskaitės-Šidiškienės užrašyti, iš rašytinių šaltinių surinkti prisiminimai apie K.Olšauską ir šeimą, iš kurios jis kilęs, gana fragmentuoti.
Konstantinas Olšauskas, pirmagimis Stefanijos Rudzevičiūtės-Olšauskienės sūnus, buvo pakrikštytas tuo pačiu vardu, kaip ir jo anksti miręs tėvas. Jis nesusirado antros pusės, nors buvo išvaizdus jaunuolis. Išlikęs pasakojimas, kad I Pasaulinio karo metu, jam patekus į vokiečių nelaisvę, viena vokiečių šeima jį taip pamilo, kad prašė pasilikti ir tapti jų sūnumi. Buvo gavęs gerą išsilavinimą, todėl dirbo mokytoju, tapo netgi Prienų burmistru. Kita vertus, pastebi Marija, jis matyt, buvo šelmis ir retkarčiais mėgo pakelti taurelę. Paskutiniais gyvenimo metais, kad nepristigtų lėšų pomėgiams, jis išnuomojo dalį žemės ant Nemuno šlaito sielininkams – jie galėjo patogiai nuridenti medieną žemyn į upę plukdymui.
Prienų kapinėse M.Chomskienės ir jos mamos sutikta moteris kartą joms papasakojo apie Prienuose gyvenančius tolimus giminaičius. Įsikūrusi Prienuose, Marija bandė juos susirasti, kad užpildytų trūkstamas giminės istorijos spragas. Bendravimas neužsimezgė, moteris tik apytikriai žino, kurioje miesto dalyje gimė ir su tėvais gyveno jos senelis Steponas, jo broliai Kazys ir Konstantinas bei sesuo Marija.

Pirma iš kairės – Marijos proprosenelė Vymerytė-Rudzevičienė, šalia jos – dukra Stefanija, joms už nugarų – nežinoma moterimi.

Jų motina, Marijos Chomskienės promočiutė – Stefanija Rudzevičiūtė – buvo vienturtė Napoleono Rudzevičiaus duktė. Jis Prienuose turėjo žemės, odų apdirbimo dirbtuves, kurioms reikėjo vandens, todėl jos galėjo būti įsikūrusios prie vandens telkinio – Nemuno ar upelio. Marija svarsto, kad Napoleonas matomai mokėjo pinigą saujoje užgniaužti. Kai jo dukra, mirus jos vyrui Konstantinui Olšauskui (žinoma, kad jis buvo mokytojas Veiveriuose), anksti liko našle su keturiais vaikais, tėvas dalį savo kapitalo užrašė banke jos vardu su sąlyga, kad Stefanija gyvens iš procentų nuo indėlio. Nepaisant sunkumų, našlė visus vaikus užaugino ir išmokslino. Marijos pasakojimu, kai atėjo laikas vaikus leisti į gimnaziją, jos promočiutė Stefanija persikėlė gyventi į Kauną. Čia nuomojosi didesnį butą, laikė nuomininkus moksleivius ir taip vertėsi.
M. Chomskienė spėja, kad jos protėvis Napoleonas galėjo būti totorių kilmės, galimai iš jo per kelias kartas ji paveldėjo rudą akių spalvą. Žinoma, kad buvo vedęs liuteronų pastoriaus Vymerio dukrą.
Apie jį išlikęs užrašytas įsimintinas epizodas. Pasakojama, kad N.Rudzevičius, ketindamas iš anksto pasirūpinti laidotuvėmis, pasigamino du karstus – sau ir žmonai. Gerai sutardamas su bažnyčios klebonu, nutarė juos užkelti į Prienų bažnyčios varpinės bokštą, kad ten palauktų skirtos valandos. Deja, I Pasaulinio karo metu, frontui einant per Prienus, žuvo vokiečių generolas, kuris ir buvo palaidotas N.Rudzevičiui skirtame karste. Kai mirė pats savininkas, tai likęs žmonos karstas jam buvo per trumpas, todėl teko rūpintis nauju.
Nors M.Chomskienei N. Rudzevičiaus mirties data nėra žinoma, šeimos archyve išlikęs laiškas, kuriame jo anūkas Kostas Olšauskas perduoda broliui Steponui linkėjimus nuo senelio iš Prienų ir sako, kad senelis yra sveikas. Tuo metu N.Rudzevičius jau buvo 86 metų amžiaus. Antspaudas pase patvirtina, kad, būdamas 79 metų amžiaus, jis dar keliavo ir buvo apsistojęs Suvalkų viešbutyje.
Marijos teigimu, N. Rudzevičius turėjo seserį Aną Laukaitienę. Prienų kapinėse, prie pagrindinio tako, šalia Konstantino Olšausko kapavietės, stovi jai skirtas prašmatnus paminklas su lenkišku užrašu, kuris buvo atgabentas iš Krokuvos. Kur yra Napoleono kapas, pašnekovė nežino.
N.Rudzevičiaus dukra Stefanija Pirmojo Pasaulinio karo metais kartu su vaikais, bėgdami nuo fronto, pasitraukė į Rusiją, ten ji ir mirė, greičiausiai nuo šiltinės, nes ja buvo persirgę visi jos vaikai. Sūnūs ir dukra grįžo į Lietuvą, jų likimai susiklostė skirtingai.
Jauniausio Stefanijos sūnaus Kazio Olšausko likimas ir mirties data nežinomi.
Dukra Marija Olšauskaitė-Griškienė, sutuoktiniui pražuvus Rusijoje, gyveno Kaune. M. Chomskienė aplanko jos kapą Petrašiūnų kapinėse, ji ilsisi šalia Alinos Šidiškienės. Marija sako, kad jos mama labai mylėjo savo išvaizdžią tetą, todėl jos vardu pavadino ir savo dukrą. Moteris rodo mamos išsaugotus daugiau nei šimto metų atvirlaiškius, kuriuos vienas kitam rašė jos teta ir būsimas jos sutuoktinis Pranas Griška. Pašnekovė spėja, kad vyras galėjo būti kilęs iš Prienų apylinkių. Berods Maskvoje jis baigė kalnakasybos inžinieriaus studijas, tokio išsilavinimo specialistai Rusijoje buvo itin reikalingi. Tačiau imperijos platybėse jis dingo pragaištingu revoliucijos laikotarpiu. Šeimai gimė vienintelė dukra Marilė Griškaitė-Labenskienė, kuri vėliau emigravo į Kanadą.
Kitas iš S. Rudzevičiūtės-Olšauskienės sūnų – Marijos Chomskienės senelis Steponas Raimundas Olšauskas – 1917 m. Maskvos universitete baigė Fizikos ir matematikos fakulteto Matematikos skyrių. Pragyvenimui užsidirbdavo teikdamas privačias pamokas ir grodamas smuiku kinoteatre. Padirbėjęs keliose įstaigose buhalteriu ir statistiku, 1921 m. persikėlė į Petrogradą, kuriame gyveno motina su seserimi Marija. Čia dirbo Lietuvos konsulate sekretoriumi, 1923 m. sugrįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Kauno meteorologinės stoties direktoriumi. Jis rūpinosi Lietuvos meteorologijos stočių tinklo plėtra, jų aprūpinimu įranga, stebėtojų parengimu, meteorologinių duomenų archyvo tvarkymu, meteorologijos mėnraščių ir metraščių leidyba, organizavo orų prognozavimo tarnybą, inicijavo stebėjimo duomenų mainus su užsienio šalimis.
Šio Lietuvai nusipelniusio kraštiečio gyvenimas ir sudėtingomis pokario sąlygomis nuveikti darbai verti išsamesnio pasakojimo „Gyvenimo“ laikraštyje. Todėl M.Chomskienei maloniai sutikus, toliau sklaidysime jos šeimos ir giminės istorijos puslapius…
Bus daugiau
Dalė Lazauskienė