Nematomas socialinis darbas

Greitėjantis gyvenimo tempas, nepastovi situacija pasaulyje, nuolat besikeičiantis visuomeninis gyvenimas sukelia žmonėms iššūkių bei sunkiai išsprendžiamų socialinių problemų. Vis dažniau pasitaiko atvejų, kad žmonės patys negeba įveikti sunkumų, todėl vis dar sparčiai auga socialinio darbo profesijos poreikis. Nors profesionalus socialinis darbas Lietuvoje ėmė formuotis jau daugiau nei prieš 30 metų, daugumai vis dar kyla neaiškumų, kokia tikroji socialinio darbo paskirtis.
Socialinis darbas – tai profesinė veikla, kurios siekis – padėti žmonėms, šeimoms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškilusiais iššūkiais. Socialinis darbas aprėpia daugybę sričių, pradedant pagalbos teikimu vaikams ir baigiant senelių priežiūra. Pakalbėkime apie vaikus – juk jie mūsų visuomenės ateities „variklis“. Daugelis suprantame vaikystę, kaip laikotarpį, kuriam būdingas laimės, tėvų rūpesčio ir saugumo jausmas. Kartais nutinka, kad šeimose gyvenimas susidėlioja ne taip, kaip norėtųsi, o vaikai dėl tam tikrų šeimoje kylančių sunkumų patiria neigiamus išgyvenimus, pavyzdžiui, jaučiasi nesuprasti, vieniši ar apleisti. Tokie jausmai yra sunkiai pakeliami vaikui ir gali sukelti traumas. Neišspręstos vaikystės traumos gali labai paveikti fizinę bei psichologinę sveikatą.
Dažnai situacijose, kai vaikai išgyvena sunkumus, į šeimų gyvenimus „ateina“ socialinis darbuotojas, kuris nukreipia vaikus lankyti vaikų dienos centrus. Pagrindinis vaikų dienos centrų veiklos tikslas – teikti dienos socialinės priežiūros paslaugas, kuriomis siekiama ugdyti vaiko ir jo šeimos narių socialinius bei gyvenimo įgūdžius, teikti pagalbą ruošiant pamokas, organizuoti maitinimą, vaikų turiningą laisvalaikį ir, esant poreikiui, psichologinės bei kitos reikalingos pagalbos suteikimą. Tačiau didžioji socialinio darbo dalis lieka nematoma. Kas dažnai nepastebima?
Socialinio darbo srities literatūroje akcentuojama, kad tik mylinčioje ir socialiai saugioje aplinkoje vaikai įgyja svarbiausias socializacijos pamokas. Socialinis darbuotojas siekia, kad vaikų dienos centre vaikas jaustųsi, kaip namuose: tam sudaroma aplinka kuo artimesnė namams, kurioje vaikas galėtų ne tik gerinti savo turimus kasdienius įgūdžius, bet ir jaustis suprastas, mylimas ir saugus. Dienos centro lankytojai – tai dažnai reikalaujantys daug tikslinio dėmesio ir meilės vaikai, kurie patiria visą „puokštę“ įvairiausių emocijų. Socialinio darbuotojo užduotis – padėti tas emocijas suprasti ir tinkamai išreikšti, skirti dėmesį ir vaikų taip trokštamą meilę.
Pagrindinis socialinio darbuotojo įrankis – empatija ir buvimas šalia. Tik giliai suprasdamas vaiką, priimdamas jį tokį, koks esti, pripažindamas vertingu ir įžvelgdamas stiprybes, gali su juo megzti tarpusavio ryšį. Bendraujant su vaikais, privalu išklausyti jų jausmus, būti nuoširdžiam, tolerantiškam, lanksčiam ir, kiek leidžia galimybės, išlaikyti konfidencialumą. Sukūrus tarpusavio pasitikėjimą, vaikas gali jaustis saugiai, būti atviras, priimti patarimus ir siekti teigiamo pokyčio reiškiant emocijas, stengtis būti atsakingam už savo poelglius, mokytis savarankiškai spręsti socialines situacijas. Labai svarbu vaikui skirti daug laiko konkrečiam įgūdžiui įsisavinti bei jį lavinti. Kuomet vaikui pasiseka, būtina tai įvertinti ir kartu su juo tuo pasidžiaugti.
Didelis dėmesys skiriamas ir vaikų dienos centro lankytojų tėvams, kurie nuolat informuojami apie reikiamos pagalbos poreikį vaikams. Stebima, kad bendradarbiavimas su šeima reikšmingai pagerina ir vaiko, ir tėvų gebėjimus laikytis taisyklių, be smurto spręsti konfliktus, skatina pozityvų elgesį.
Nereikia pamiršti, kad profesinio darbo metu socialinis darbuotojas turi nuolat gilinti profesines žinias, taikyti įvairius konsultavimo metodus, taip siekdamas jaunimui suteikti motyvacijos ir jėgų keisti savo netinkamą elgesį, įpročius bei į tam tikras situacijas pažvelgti kitu kampu. Dirbant su vaikais, į pagalbą pasitelkiami kūrybiniai socialinio darbo metodai, kurie taip pat parenkami atsižvelgiant į tai, su kokiais sunkumais vaikai susiduria, kokius jausmus jaučia bei kokios pagalbos reikia. Kūrybos procese vaikai labiau atsipalaiduoja ir patiria teigiamas emocijas.
Socialinių darbuotojų „variklis“ – tai nuoširdus noras padėti žmonėms. Juk ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti. Ir tik tie, kurie sugeba išlikti sąžiningi, gailestingi ir pasirengę padėti, ilgai išlieka šioje srityje. Nors ir ne visada matomas, socialinis darbas yra profesija, įgalinanti pasiekti aukštų rezultatų ir teigiamų pokyčių žmonių gyvenime!
Straipsnį parengė Prienų r. savivaldybės socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja, dirbanti su šeima, Jolita Valentienė