Gera prisiminimais į Veiverius sugrįžti…

Malonu mintimis nubėgti į vaikystę, / Paklaidžioti jaunystės pievų pramintais takais, / Kasryt po 6 kilometrus į Veiveriuose esančią mokyklą / Nupėdinti kasdien kartu su kaimynų vaikais.
Buvo pokaris. Sovietmetis. Visko trūko. Tą laikmetį materialiniu požiūriu nėra ko lyginti su šiandiena. Labai džiaugėmės, kai mums, šeštokams, tėveliai nupirko dviračius. Kokia palaima. Nereikia eiti pėstute. Rudenį ir pavasarį dulkėtais kaimo keliais su broliu Romučiu galėjom minti pedalus į Veiverių vidurinę mokyklą. Giliomis žiemomis, kai sniego būdavo virš kelių, prasimynę pusnyse takus, vienas paskui kitą visi Lizdeikių kaimo vaikai vorele traukdavome mokyklon į pamokas. Žiemomis, kai būdavo prisnigta labai daug sniego, į mokyklą mus su kaimynų vaikais tėtis nuveždavo arkliais kinkytomis rogėmis. Gera, malonu prisiminti tas sniegingas žiemas, tas vaikiškas išdaigas su sniego gniūžtėmis, slidinėjimą nuo kalniukų su pačių pasidarytomis slidėmis ir pačiūžomis.
Na, po pamokų, parėjus iš mokyklos, netinginiausi. Laukdavo namų ruošos darbai. Reikėjo padėti tėvams rankine piela (pjūklu, – red.) pripjauti, priskaldyti, prinešti stubon malkų, pripjauti akselio šerti gyvuliams, padėti melžti karves. Vasarą ravėti daržus, grėbti, vežti šieną, kasti bulves. Bet tuomet visi žmonės taip gyveno.
Tų darbų visais metų laikais kaime tikrai netrūko.
Prie pamokų ruošos prisėsdavai tik vakarais. Ir visur suspėjai. Jaunystė. Jaunystė nugali visus sunkumus. Rodos ir vargo nebuvo.
Šiandien žmonių gyvenimas, buitis, lyginant su praeities laikais, neatpažįstamai pasikeitė. Pasikeitė ir Veiveriai. Neseniai, svečiuojantis šiame Suvalkijos pakrašty esančiame miestelyje, Veiveriuose, žavėjausi jo pasikeitimu. Sesė aprodė labai gražiai atnaujintą, šiuolaikiškai įrengtą miestelio parką – su puikiais, pasivaikščiojimui skirtais takais, poilsiui skirtais suoliukais, puikiu apšvietimu, labai gražiai sutvarkyta parko aplinka. Medžiuose prikelta daug inkilų, atnaujintas tiltelis, pavėsinė. Tikrai labai gražu. Manau, už tai veiveriškiai turėtų dėkoti miestelio seniūnijai, Prienų rajono merui, Administracijos direktorei, Savivaldybės tarybai.
Pasidžiaugiau labai gražiai atnaujinta, tarsi iš naujo atgimusia bažnyčia, į kurią vaikystėje labai religinga mūsų mamelė mums, vaikams, liepdavo rytais nors trumpam užbėgti pasimelsti, kad gerai sektųsi pamokose, kad negautume dvejetų. Džiugina gražus jos interjeras ir eksterjeras, gražiai apželdinta aplinka, puikiai prie bažnyčios įrengtas Rimorystės muziejus.
Malonu stebėti, kad ten, kur kažkada buvo mokinių bendrabutis (giliomis žiemomis buvo galima jame pagyventi), šalia buvusios mokyklos patalpos šiandien švyti graži Meno mokykla. Tvarkinga Veiverių gimnazijos, kurioje mokiausi nuo penktos iki vienuoliktos klasės, aplinka. Netoliese įrengtas ir vaikų žaidimų kiemelis. Atnaujinti Šaulių namai.
Ne tik mano, bet ir visų pravažiuojančiųjų dėmesį patraukia gražiai apželdintas Skausmo kalnelis, puikiai sutvarkytos Veiverių kapinės. Malonu, kad miestelyje yra nors ir nedideli Slaugos namai, kuriuose gali prisiglausti miestelio ir aplinkinių kaimų senatvės ar ligų pakirsti žmonės.
O kiek pristatyta naujų, šiuolaikiškų ar restauruota gražių gyvenamųjų namų. Gražu Veiveriuose. Manau, kad ir į mokyklą po keletą kilometrų mokiniai dabar pėstute retai vaikšto. Ir visus darbus tėveliams namuose atlikti padeda šiuolaikinė technika. Šaunu, kad, laikui bėgant, viskas kinta, progresuoja. Labai norėtųsi, kad pasaulyje ir Lietuvoje niekad nebūtų karo, kad niekad negrįžtų nelengvas pokario laikmetis, kad visi žmonės, visi veiveriškiai gyventų sveiki ir laimingi.
Gera buvo pabūti, pasidžiaugti Veiverių miesteliu, kuriame jaunystėje prabėgo mokykliniai metai. Tegul ir toliau auga, klesti, žydi Veiveriai, jų darbštūs, geri žmonės.
Irena Viliušytė- Petkevičienė, Alytus