Europos paveldo dienų metu Birštonas kvietė pažinti istorinę vasarvietę

Nuo seno gydomosiomis savybėmis, mineraliniais ir purvo klodais garsėjantis Birštono kurortas kasmet auga ir gražėja. Čia atsiranda nauji turistiniai objektai, modernūs SPA centrai, plečiamos sveikatingumo paslaugos. Vis dėlto modernus ir šiuolaikiškas kurortas garsėja ne tik gydomosiomis savybėmis, bet ir turtinga istorija, kurią mena iki šiol išlikusios tarpukario vilos bei kiti reikšmingi objektai.
Rugsėjo 7 dieną, Birštone prasidėjus Europos paveldo dienų renginiams, Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius ir architektūros istorikė prof. dr. Marija Drėmaitė kurorto gyventojus ir svečius pakvietė iš arčiau pažinti senąjį Birštoną, pajusti tarpukario kurorto dvasią.
Istorinė kurorto vasarvietė išsaugojo savo veidą

Birštono muziejaus direktorius S. Matulevičius Europos paveldo dienų dalyvius pakvietė pasivaikščioti po senąjį Birštoną ir susipažinti su jo istorija.

Istorinės aplinkybės lėmė tai, kad kadaise buvo susirūpinta, jog Birštonas, tarpukariu likęs vieninteliu balneologiniu kurortu Nepriklausomoje Lietuvoje, sunyks. Tačiau 1924 m., kurortą perėmus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai, Birštone prasidėjo atgimimo laikotarpis. Čia vos per kelerius metus iškilo kurortinės vilos, atsirado purvo ir vandens gydyklos, sutvarkytos kitos erdvės.
Anot prof. dr. M. Drėmaitės, prie kurorto modernizavimo prisidėjo ir vienas žymiausių to meto Lietuvos architektų Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Profesorės teigimu, jau tuomet architektas vadovavosi šiuolaikinėmis ekologinėmis idėjomis, mat jis atkakliai kritikavo kitame Nemuno krante planuotos Alksniakiemio vasarvietės planą, pagal kurį buvo numatyta iškirsti kelis hektarus sveiko miško. Prieštaraudamas Miškų departamento suplanuotiems kirtimams, 1936 m. V. Landsbergis-Žemkalnis parengė „Klimatinės stoties“ (Alksniakiemio vasarvietės) projektą, jame numatydamas, kad miško kirtimus tuoj pat reikia stabdyti, o „jau pastatytus 6 namukus tam tikromis sąlygomis būtų galima palikti“. Deja, prasidėjus karui, architekto sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. Tačiau Birštone iki šiol yra išlikęs vienas svarbiausių jo darbų kurorte – tai 1937 m. suprojektuotas Kaišiadorių vyskupijos kunigų sanatorijos „Tulpė“ pastatas (žr. piešinyje). Jis šiandien, nors ir šiek tiek

Savo įžvalgomis apie kurorto modernizavimą tarpukariu pasidalino architektūros istorikė prof. dr. Marija Drėmaitė.

transformuotas laikmečių, yra laikytinas vienu svarbiausių tarpukario mūrinės architektūros pavyzdžių kurorte.
Pasivaikščioti po senąją Birštono dalį susirinkusiuosius pakvietęs S. Matulevičius trumpam stabtelėjo ir prie Purvo ir vandens gydyklų komplekso, tapusio tarpukariu vykusios intensyvios modernizacijos simboliu. Ir nors šiandien turistai į kurortą traukia ne tik dėl gydomųjų tikslų, anksčiau purvo ir vandens gydyklos buvo pagrindinis kurorto svečių vizito tikslas.
Visgi, net ir tuomet į Birštoną atvykusiems poilsiautojams kurorte stigo pramogų, tad XX a. 3 dešimtmetyje Birštone buvo nuspręsta atstatyti po Pirmojo pasaulinio karo nukentėjusį Kurhauzą, kuriame vyko šokiai, koncertai, veikė restoranas. Beje, Kurhauzas ir dabar atlieka pirminę savo funkciją – čia vyksta koncertai, parodų atidarymai, kitokie renginiai, veikia ir restoranas. Tik, deja, kitaip nei anuomet, jau nesigirdi orkestro melodijos.
Šiandien į kurortą užsukantys lankytojai pažintį su istorine vasarviete neretai pradeda Turizmo ir informacijos centre. Tačiau ne visi žino, jog kadaise, miestą valdant ne merui, o direktoriui, čia buvo įsikūrusi kurorto valdyba ir vyr. gydytojas. Beje, pasak S. Matulevičiaus, simboliška, jog ir šiandien vilos antrame aukšte yra „Tulpės“ sanatorijos direktoriaus kabinetas.

Legendinis Birštono banginukas
Savą istoriją kurorte turi ir Birštono simboliu tapęs banginukas. Dabar šis kurorto simbolis puošia Birštono herbą, jo skulptūra įkurdinta šalia „Tulpės“ sanatorijos amfiteatro, o senasis banginukas ramiai „tūno“ Nemuno dugne. Pasak muziejaus direktoriaus, banginuko vardas šiai būtybei prigijo atsitiktinai. Iš tiesų tai buvo mistinė vandens būtybė, iš kurios burnos tryško mineralinis vanduo. Tarpukariu tokia mistinė būtybė – žuvies formos betoninė skulptūra-ledlaužis – nuo potvynių ir ledonešių saugojo Viktorijos (vėliau Juozo Tumo-Vaižganto pervadintą Vytauto vardu, – aut. p.) šaltinio pastogę. Deja, šiandien atėję į Vytauto kalno papėdę, nei Viktorijos šaltinio, nei banginuko nematome, mat, pastačius Kauno HE, Nemuno vanduo pakilo daugiau nei 3 metrus, o banginukas liko upės dugne.

Po turistų kojomis – mineralinio vandens klodai
Sakoma, jog po senąjį Birštoną vaikščiojančių žmonių kojomis (po žeme) teka aukštos kokybės mineralinis vanduo, tad, lankantis mineralinių vandenų kurorte, būtų nuodėmė neparagauti mineralinio vandens. Tiesa, dar ekskursijos pradžioje S. Matulevičius dalyvius perspėjo: norint, kad mineralinis vanduo atskleistų geriausias savo savybes, mineralinių versmių vandenį reikia gerti vietoje. Viena iš tokių vietų, kur galima paragauti vandens, savo sudėtimi panašaus į mineralinį „Vytautas“ – tai Vytauto parke įsikūrusi geltonoji biuvetė. Visai netoliese trykšta ir 1927 m. atrastas mineralinis šaltinis „Birutė“.
Atsigaivinę mineraliniu vandeniu, ekskursijos dalyviai pasuko Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios link, kur vieni pirmųjų turėjo galimybę pamatyti tik prieš dieną bažnyčios prienavy pakabintą istorinį šviestuvą su Abiejų Tautų Respublikos simbolika.
Ekskursija baigėsi kadaise buvusioje Stakliškių girininko Antano Katelės viloje, kurioje šiandien įsikūręs Birštono muziejus. Keičiantis laikmečiams, vila, kaip ir kiti pastatai, šiek tiek pasikeitė, tačiau ji vis tiek išlaikė savo charakterį.
Rimantė Jančauskaitė
Autorės nuotraukos