Nors vasara baigėsi, o su ja jau nublanko ir daugelis žiedų, gėlių mylėtojų akis rugsėjį dar džiugina įvairiomis spalvomis prasiskleidę jurginai. Tuo džiaugsmu Birštono jurginų augintojai pasidalina ir su kitais, kasmet savo gražiausius žiedus nuraškydami tradicinei jurginų šventei–parodai.
Rugsėjo 5 dieną Birštono kultūros fojė eksponuojami birštoniškių ir prie jų prisijungusių jurginų mylėtojų iš kitų miestų išauginti žiedai vėl nustebino savo spalvų, formų ir veislių įvairove. Kaip ir kasmet, šventė sulaukė gausaus būrio lankytojų, kurie turėjo progą ne tik, kaip sakoma, „akis paganyti“, bet ir įvertinti, kam šiemet pavyko užauginti gražiausius žiedus.
Iš tokios gėlių gausos išsirinkti vieną vienintelį žiedelį – nelengva užduotis. Visgi ilgametė jurginų auginimo patirtis atneša ir rezultatus, nes šiemet, susirinkusiųjų sprendimu, gražiausią jurginą vėl
išaugino Žydruolė Pivarauskienė. Kasmet Žydruolė iš savo darželio Birštono jurginų šventei dovanoja nemažą žiedų kolekciją. Jos su meile išauginti žiedai jau ne kartą buvo nominuoti gražiausiais, tad tradicinės šventės proga, atsidėkodama už nepailstamą darbą auginant karališkąsias gėles, parodos globėja Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė Ž. Pivarauskienę titulavo šių metų Jurginų karaliene.
Beje, Birštono krašto žmonės ne veltui taip myli jurginus, mat dar XIX amžiuje jurginus iš Peterburgo į Lietuvą atvežė žymus to meto aristokratas Stanislovas Moravskis, auginęs juos ne kur kitur, o visai netoli Birštono įsikūrusiame Ustronės (Jundeliškių) dvare. Anot Birštono krašto muziejaus direktoriaus Simono Matulevičiaus, XIX amžiaus viduryje jokios gėlės negalėjo konkuruoti su naujuoju visų Lietuvos sodų karaliumi – jurginu. Kaip yra pastebėjęs žymus to meto botanikas J. Strumila, tinkamai auginamos įvairiaspalvės ir kuplios gėlės – jurginai – nepaprastai puošė sodus ir vasarą, ir rudenį. „Mažai yra gamtoje
gėlių, kas grožiu jiems galėtų prilygti – jiems trūksta tik kvapo, kuris rožėms būdingas <…> Neperdedu sakydamas, kad jokia gėlė taip nepuošia rozečių, klombų ir vejų, kaip jurginas“, – kadaise rašė J. Strumila.
Jau tuomet botanikas nuspėjo, jog „kartą apsigyvenęs mūsų soduose tas augalas gali būti tikras dėl populiarumo ir nebijoti mados keistenybių“. Ir jis buvo visiškai teisus, nes ilgametes tradicijas puoselėjanti Birštono jurginų šventė – puikus įrodymas, jog, net ir keičiantis laikmečiams, šis karališkas augalas neprarado savo aktualumo. Tiesa, kaip parodos metu pastebėjo S. Matulevičius, ilgainiui išnyko S. Moravskio gėlynas Ustronėje, tačiau jurginas Birštone liko – paplitęs bajorų sodybose, vėliau prigijo ir vietinių žmonių darželiuose ir tapo neatskiriama šio krašto dalimi.
Rimantė Jančauskaitė