Jaunoji žirgyno šeimininkė Lijana: bet kam ūkyje užauginto žirgo neparduodu…

Jauniausia šių metų konkurso dalyvė – Lijana Ežerskytė savo ūkį įregistravo tik pernai, tačiau į Būbautiškių kaimą, esantį prie Leskavos, jos su mama iš Marijampolės atvažiavo dar 2015-aisiais. Į kaimą Lijaną šaukė aistra jojimui ir žirgams, todėl, kai mamos tėviškėje, visai šalia senelių, atsirado galimybė įsigyti sodybą su gabalėliu žemės, jos ilgai nesvarstė.
Netrukus atkeliavo pirmieji žirgai. Kitoje į Leskavą vedančio kelio pusėje atsirado ir maniežas, kuriame dabar dažnai galima pamatyti jojimo pradmenų besimokančius jaunuosius raitelius.
Šiuo metu Lijanos ūkyje yra 9 sportiniai žirgai, kuriems reikia ypatingos priežiūros kiekvieną dieną, ne tik keliaujant į turnyrus. Bet tai Lijanai įprastinis ir mielas darbas. Jai rūpi tik viena, kaip jos ūkyje užaugintas žirgas gyvens toliau, koks šeimininkas jo laukia.
– Bet kam savo išauginto žirgo neparduodu, – sako Lijana.
Žirgų auginimas ir priežiūra – tai tik viena žirgyno „mes kitaip“ veiklos kryptis. Kita – dalyvavimas įvairiuose turnyruose, jojimo pamokos. Įgyta licencija suteikia galimybę treniruoti vaikus, rengti stovyklas, teikti pramoginio jojimo paslaugas. Vasarą vaikai Lijanos sodyboje palapinėse įsikuria ir savaitei. Jai smagu, kad joti mokosi ir vietos ūkininkų vaikai. Tuo įsitikinti turėjo progos ir apžiūros komisijos nariai. Taip simboliškai sutapo, kad atvažiavę į žirgyną čia sutikome pora dienų anksčiau aplankytą bitininkystės ūkio šeimininką Robertą Klėgerį. Jis iš gretimos Šilavoto seniūnijos buvo atvežęs į treniruotę dukrą. O kai Lijanai paminėjome, kad „Metų ūkio“ konkurse dalyvauja ir Smaidžiūnai iš Meškynų kaimo, ji džiugiai prisiminė, kad tarp jos mokinių – jų sūnus Emilis.
Apskritai, pasak jaunosios žirgyno šeimininkės, jie čia gyvena kaimyniškai, gražiai sutardami. Ji jaučiasi sava. Žino, kad, kai reikės, padės ir artimesni, ir tolimesni kaimynai, ras ir kur nusipirkti šieno žirgams. Savų pievų užtenka tik ganymui, žemė čia tapusi deficitu.
Lijana puoselėja ir didesnius planus, tik, deja, juos kol kas teks kiek atidėti. Mat, žirgynui reikės ieškoti kitos vietos.
Kodėl? Juk viskas čia kurta su tokia aistra ir meile. Permainų vėjus atpūtė netoliese praeisianti geležinkelio RIA BALTICA vėžė, nušluosianti ne vieną sodybą.
– Pagal paskutinį pateiktą projektą mūsų sodyba turėtų išlikti, bet žirgynui tiesiog neliks žemės, o ir žirgams geležinkelio kaimynystė netiks, – apgailestaudama dėl būsimų permainų mintimis dalinosi Lijana.
Taigi laukia naujos paieškos ir rūpesčiai, bet jaunoji žirgų augintoja neabejoja, kad rasianti sprendimą ir savo planų turėti žirgyną neatsisako. Tuo ir žavi jos jaunatviškas entuziazmas ir tikėjimas tuo, ką daro.
Ramutė Šimukauskaitė