Gyvenimo paprastumai ir maži džiaugsmai

Man kartais norisi ką nors parašyti. Tiesiog parašyti. Per ranką ir rašiklį išlieti mintis ant popieriaus, kad jos išliktų ilgiau gyvenime negu tos sekundės, kai jos būna galvoj. Ypač norisi rašyti apie tas akimirkas, kai džiaugiesi nežinia dėl kokių tai smulkmenų. Kai parašai apie tokius dalykus, paskui labai smagu skaityti ir prisiminti, kaip tuomet jauteisi. Tarsi išgyveni dar kartą tą patį džiaugsmą.
Džiaugsmas pirmas: Vilnius. Vakaras. Sekmadienis. Prieblanda jau. Važiuoju namo. Mano mažiukės variklis, „mažiuke“ čia taip aš vadinu savo automobiliuką, maloniai ir tyliai sau murma sankryžoje. Esu sustojęs antroje eilėje, laukiu savo žalio šviesoforo signalo. Dešinėje manęs, pirmoje eilėje, stovi ilgas, labai ilgas geltonas autobusas. Po minutės – užsidega geltonas signalas, po to žalias. Aš nevažiuoju, laukiu kol pajudės autobusas. Jam juk sunkiau pradėti…
Mano nuotaika puiki, man nesvarbu būti pirmu, aš neskubu. Taigi palaukiu, pajuda autobusas, po to – aš. Kelios sekundės, ir autobuso vairuotojas man dėkoja pamirksėdamas avariniu signalu. Taip apsidžiaugiau. Nežinau, kodėl pasidarė taip gera. Gal kad tą akimirką pagalvojau – gerų, draugiškų, mandagių žmonių pasaulyje yra daugiau ir jų vis daugėja. Nors nežinau taip tiksliai, ar tikrai daugėja, bet noriu taip galvoti. Žiauriai smagu buvo matyti padėką už tai, kad palūkėjau ir palengvinau tam dičkiui išvažiavimą iš stotelės. Važiuoju namolio link ir galvoju, gal kas su manim ne taip, kad aš taip čia džiūgauju…
Džiaugsmas antras: degalinėje laukiu mokėti kasoje ir stebiu darbuotoją. Jauna ji. Labai labai jauna, ant dantų uždėti tie metaliniai breketai. Tarnybinė kortelė prisegta ant krūtinės skelbia, kad jos vardas Evelina. Veidas vakarop jau pavargęs. Ji atrodo net susigūžusi iš susikaupimo. O aš taip viduj gerai jaučiuosi prisimindamas autobuso vairuotojo padėką, kad blyksteli mintis – dalį savo to vidinio džiaugsmo padovanosiu jai, žmogui, kuris yra pavargęs ir dabar to stokoja. Ateina mano eilė mokėti, aš šypteliu ir sakau – man jūsų vardas labai gražus. Jei dabar paklaustumėte, ar man tebėra tas vardas toks gražus, atsakyčiau: na, gražus, bet man gražesni kiti vardai – mano vaikų, anūkų. Bet tą akimirką jos vardas tikrai man buvo labai gražus. Mūsų tokio pasibendravimo pasekmės – jos plati, nuoširdi šypsena ir žodis ačiū. Atrodo net atsitiesė ji visu kūnu. Važiuoju toliau ir vis galvoju, kas yra su manim. Ko čia taip džiūgauju.
Džiaugsmas trečias: Namai jau visai čia pat. Važiuoju lėtai. Matau kiemo vartus.
Žvilgteliu į šalia esančio namo langą, kuriame kartais matau šeimininkę, jauną moterį, tą, kuri turi šunį, veislinį, rudą ilgakojį. Žvilgteliu dar kartą į langą, ji – ten. Aš linkteliu galvą. Mintyse sakau – labas. Ji linkteli ir atsako. Turbūt, labas. Ir matau – nusišypso. Matau, nes tyčia labai lėtai važiuoju.
Džiaugiuosi viskuo. Aplink mane visur nuostabūs žmonės. Man taip viskas sekasi. Nežinau, kam ir dėkoti.
J. V. Kantvilas