Ar jaunam žmogui valstybinė šventė – tik laisva diena?

Lietuva yra viena iš daugiausia šventinių dienų turinčių Europos Sąjungos narių. Tokias šventes, kaip Šv. Kalėdos, Naujieji metai, Velykos, švenčia kone kiekviena šeima. Pagal minėjimo mastą gana populiariomis šventėmis taip pat išlikusios Joninės ir Vasario 16-oji, tačiau kitos valstybinės šventės vis dažniau tampa eiline laisva diena, nutolstant nuo tikrosios tos dienos prasmės.

LiJOT prezidentas Umbertas Masi. Asmeninė nuotrauka

Kaip rodo Kultūros ministerijos inicijuota istorinės atminties iniciatyvų poveikio analizė, vertinant gyventojų požiūrį į valstybines šventes, Lietuvos valstybės atkūrimo diena (vasario 16 d.) yra svarbesnė už kitas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną (kovo 11 d.) bei Valstybės dieną (liepos 6 d.). Tyrime pastebima, jog jaunimo grupė (18–25 m.) išsiskiria tuo, kad Vasario 16-ąją laiko palyginti svarbia, tačiau mažai šventiška proga. Ekspertų manymu, tai reiškia, kad jaunimas su Vasario 16-ąja susijusiose veiklose pasigenda jiems aktualaus turinio.
Stebint regionuose gyvenančio jaunimo dalyvavimo šventiniuose renginiuose ir minėjimuose tendencijas, tą patį greičiausiai galima pasakyti ir apie kitas šventes bei atmintinas datas.
Visgi, anot Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidento Umberto Masi, jauni žmonės, kaip ir bet kuri kita amžiaus grupė, nėra monolitas – ji pasižymi skirtingomis pažiūromis. Todėl, pasak jo, vieni jaunuoliai įvairiuose renginiuose dalyvauja, priklausydami įvairioms organizacijoms, kurios tuose minėjimuose turi aiškias užduotis, kiti ateina kviečiami mokytojų ar šeimos narių, o dar kiti iš viso nedalyvauja ir nebūtinai žino, dėl kokios priežasties ta diena yra svarbi.
Kita vertus, U. Masi pastebėjimu, daugybė savivaldybių organizuojamų renginių ir minėjimų nėra patrauklūs jauniems žmonėms. Jo nuomone, viena iš pagrindinių priežasčių – tai organizatorių negebėjimas prisitaikyti prie jaunimo poreikių bei interesų. „Šiais laikais yra daugybė veiklų, kuriose jauni žmonės noriai dalyvauja savo laisvu laiku. Galime sakyti, kad šių laikų jaunimas yra nemotyvuotas, tingus ir nepuoselėjantis patriotiškų ir pilietiškų jausmų savo bendruomenei ar valstybei, bet tai nėra tiesa. Mes paprasčiausiai neįdedame pastangų, analizuojant dabartinio jaunimo poreikius, kad pasiūlytume jiems aktualų renginių formatą“, – sako LiJOT prezidentas.
Jaunimui atstovaujančio U. Masi nuomone, problema yra ta, kad mes nesukuriame tinkamų paskatų ir priemonių jauniems žmonėms įsitraukti jiems patraukliu būdu. Pasak LiJOT prezidento, socialinių valandų skyrimas už dalyvavimą šventėje yra viena iš priemonių, kuri gali būti akstinu dalyvauti minėjime, bet būtina užtikrinti, kad jauni žmonės patys susidomėtų ir norėtų ką nors papildomai nuveikti tomis dienomis, kai minime valstybei svarbius įvykius. „Demokratija nėra duotybė ir remiasi į kiekvieno žmogaus gebėjimą bei norą įsitraukti į pilietinius ir politinius procesus. Per mažai skiriame dėmesio nuoširdžiam siekiui sudominti jaunus žmones politika ir valstybės institucijų veikimo principais, atmintinų dienų prasme ir įvykiais, kurie vyko praeityje“, – mintimis dalijasi U. Masi.
Paklaustas, kokių apskritai valstybinių švenčių minėjimų reikia jaunimui ir ką reikia padaryti, kad jaunimas ateitų, U. Masi atkreipia dėmesį į tai, jog pirmiausia reikia atsigręžti į patį jaunimą – įtraukti juos į valstybinių švenčių ir minėjimų programų kūrimą. Anot jo, šiemet vykusios Dainų šventės dalyvių ir žiūrovų gausa rodo, kad jaunimui tikrai rūpi, tačiau, norint rezultatų, su jaunimu reikia bendradarbiauti – užmegzti kontaktą su jaunimo organizacijomis, mokyklomis, išgirsti jaunimo lūkesčius. „Įsitraukimas ir dalyvavimas, rūpestis savo bendruomene ir valstybe turi būti puoselėjamas nuo ankstyvo amžiaus. Tokiu būdu nuosekliai ugdysime jaunų žmonių įprotį minėti valstybines šventes. Tačiau tai daryti reikia, atsižvelgiant į jų pačių lūkesčius“, – sako vienos didžiausių jaunimo nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje – LiJOT – prezidentas.
To dialogo lygiai taip pat reikia ieškoti ir su kitomis visuomenės grupėmis, nes, kaip pastebi U. Masi, skirtingų kartų požiūris į valstybines šventes ir kitus politinius procesus gali skirtis iš esmės. Vis dėlto, U. Masi teigimu, užtikrinant visų poreikius, valstybinės šventės gali tapti sutvirtintų skirtingų kartų pamatu.
Rimantė Jančauskaitė