Svečiuose pas bičiulius, aplankant garsųjį Pakruojo dvarą

Pirmadienis – SENJORŲ diena Pakruojo dvare. Birštono „Bočiai“ praktiški. Pasinaudojome nuolaidomis SENJORAMS Pakruojo dvare, susitikome ir su bičiuliais Pakruojo „Bočiais“ .
Jie pas mus svečiavosi gegužės mėnesį, žydint alyvoms. Lankydamiesi mūsų kurorte jie susipažino su sanatorijomis, gilinosi į Birštono praeitį, sportavo Kneipo sode, ilsėjosi Birutės viloje, dairėsi iš apžvalgos bokšto ir svečiavosi pas mus bendruomenės namuose. Jau tada skambėjo bendros dainos, sukomės ratelyje, spausdami vieni kitiems rankas. Tuomet Pakruojo „Bočių“ bendrijos pirmininkė Birutė Venslauskienė pakvietė mūsų bendriją pasisvečiuoti Pakruojyje. Tad mes rugpjūčio 12 d., esant nuostabiam orui, ir pasukome Pakruojo link. Jau pirmoje miesto degalinėje mus pasitiko pirmininkė Birutė, ekskursijos vadovė Aušra ir vietos laikraščio žurnalistė Alma. Pasijautėm labai pamaloninti, kad su miestu supažindins tokie garbūs žmonės. Gidė Aušrelė iš atminties, lyg iš knygos, skaitė svarbiausias miesto kūrimosi datas, gyventojų raidos pokyčius, supažindino su Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios istorija, priminė miesto vardo kilmės versijas. Pagrindinė – Pakruojis kilęs nuo Kruojos upės. Pastaroji siejama su latvių žodžiu krujaties – „vangiai, sunkiai, lėtai judėti pirmyn“. Gal ir taip, nusprendėme pasižvalgę į upės krantus, apžėlusius meldais ir vos sruvenančią tėkmę upelio viduriu. Miestą puošia siūbuojantys tilteliai. Nors buvo pirmadienis, bet mums buvo suteikta galimybė pasižvalgyti po seniausią (1801m.) iki šių dienų išlikusią medinę SINAGOGĄ. Jos vidų vis dar puošia XIX a. mėlynieji tapetai. Dar tvirtai laikosi moterims melstis skirtas balkonas, pirmame aukšte išlikusi didelė erdvė, skirta vyrų ir berniukų nuo 14 m. maldų skaitymams. Pakruojo krašto žmonės, žuvusių tremtinių ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą 1993 m. įamžino bažnyčios šventoriuje.
Laikas tirpo, besigėrint Pakruojo peizažais. Mes jau turėjome skubėti į susitikimą su Pakruojo bičiuliais Sigutėnų kaimo bendruomenės namuose. Skambia daina prie puikių namų mus pasitiko šeimininkai ir Pakruojo „Bočiai“, salėje mūsų laukė bendros vaišės ir mums skirtas bičiulių koncertas. Viešnagė galėjo tęstis ir tęstis, bet mūsų laukė Pakruojo dvaras. Sunku buvo atsilabinti, prie mūsų autobuso grojo kapela, skambėjo dainos, ratelis susikibusių rankų nenorėjo skirtis. Viskam savas laikas. Jau rytojaus dieną buvo gera skaityti komentarą apie mūsų viešnagę Sigutėnuose: „Šiandien Sigutėnuose viešėjo didžiulis būrys labai smagių birštoniečių, kurių mūsų bendruomenės namuose laukė ir su muzika sutiko Birutės Venslauskienės vadovaujami Pakruojo „bočiai“ – mat atvykusieji atstovavo irgi tokiai pat vyresnio amžiaus žmonių organizacijai. Taigi, nuo šiol turėsime draugų ir Birštone.“
Išgirsti ir pamatyti – du skirtingi dalykai. Reklamą apie Pakruojo dvarą ko ne kiekvieną dieną matome iš TV ekrano, gėrimės ir klausomės. Bet vis dėlto, tai ne tas pat, kaip pamatyti gyvai. Aplankėme ir neapsigavome. Apie dvaro kilmę ir valdymą kalbėjomės bevažiuodami. Nuo 2004 m. vyriausybė dvaro valdymą patikėjo Pakruojo rajono savivaldybei. Ji šiuo metu vykdo du projektus. ES pirmajam projektui skyrė 9,2 mln., antrajam – 10,2 mln. litų. Skirta ne veltui. Dabar Pakruojo dvaras, tai – dvaro kompleksas, kuriame galima pajusti tikrą XIX a. pabaigos dvaro gyvenimo kasdienybę ir magiją. 15,15 val. jau stebėjome vaidinimą apie širdies reikalus, pagal V. Šekspyrą, vasarvidžio sapną. Į šiurpinančias istorijas bausmių rūsyje ne visi ėjome, spirito varykloje ilgai neužsibuvome. Lietučiui dulkiant, stebėjome PAKO išdaigas su ekskursijos dalyviais, improvizuojant bėgimą olimpiadoje. Dėmesingai žvelgėme į lyno akrobato, kuriam nėra jokių kliūčių kelyje į Meilės salą. Jo nesustabdo nei upės, nei miškai, nei vėjas. Vadovaujant gidei apžiūrėjome menes, dar pagilinome istorines žinias.
Trijų valandų laiko užteko susipažinti su parko skulptūromis: ASILU–ŽMOGUM, ĮSIMYLĖJĖLIAIS, VARLE KARALIENE ir AUKŠTYNKOJU – moterimis, šokančiomis vandenyje. Visų šių darbų autorius M. Gaubas, kurio GALVOS skulptūrą turėjome porą metų ir mes estradoje prie Nemuno. 48,2 ha plotą užimančioje dvaro teritorijoje yra 43 statiniai. Visas parkas, pastatai, alėjos skendi gėlių jūroje. Čia visur galima užeiti ir pavalgyti, išgerti arbatos, kavos. Svečiai laukiami dvaro rūmų restorane, karčiamos traktieriuje ir netgi kumetyno užeigoje bei APTIEKOJE… Toks mūsų SENJORŲ PIRMADIENIS. Aplankėme senus draugus, įsigijome naujų ir savo akimis pamatėme taip reklamuojamą Pakruojo dvarą. Esame dėkingi už vairuotoju Tomui Abraičiui, Pakruojo aplankymo projekto sumanytojai Marijai Vienažingienei, organizatorei Danutei Žitkuvienei ir visiems ekskursijos dalyviams. Dėkojame už draugystę, nuoširdumą, žingeidumą ir susiklausymą, juk važiuojame ne du, ne dešimt, bet keturiasdešimt.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė