Savanorių iniciatyva gimusi vasaros stovykla kitąmet minės 10-ies metų jubiliejų

Nemokama kasmetinė vaikų ir jaunimo stovykla „Vasara Užuguostyje“ kasmet sulaukia tokio populiarumo, jog vietos čia užsipildo per pirmas registracijos valandas. Šių metų dalyviai, pasisėmę naujų patirčių, kupini įspūdžių sugrįžo namo, tačiau organizatoriai jau brandina kitų metų planus, mat kitą vasarą dalyvių lauks jubiliejinė, 10-oji, stovykla.

Stovyklos varomoji jėga – kraštietės (iš kairės į dešinę) Živilė Katkauskė, Silvija Jurgelevičienė ir Jolita Mažeikienė.

Prieš devynerius metus, surengusi kūrybinę dienos stovyklėlę vietos vaikams, stovyklos iniciatorė Jolita Mažeikienė tikriausiai nesitikėjo, jog gimtajame kaime ji organizuos stovyklas, kuriose netilps visi norintys. Stovykla tapo tokia populiari, jog kasmet rugpjūčio mėnesį čia, apleistame Užuguosčio mokyklos kieme, savaitei įsikuria beveik 100 jaunuolių. Tiesa, pasak organizatorių Jolitos Mažeikienės ir Silvijos Jurgelevičienės, norinčiųjų būtų ir daugiau, tačiau kol kas finansinės galimybės leidžia priimti iki 100 dalyvių. Esant ribotam dalyvių skaičiui, į stovyklą gali patekti ne visi. Būtina sąlyga – ryšys su Užuguosčiu, tad iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ar kitų miestų atvykstančiam jaunimui to ryšio tenka ir giminės medžio šaknyse paieškoti.
Savo turinio kokybe kraštiečių savanorių – Jolitos Mažeikienės, Silvijos Jurgelevičienės ir Živilės Katkauskės – organizuojama stovykla niekuo nenusileidžia, o galbūt ir pranoksta komercines stovyklas. Čia kasmet vaikams užsiėmimus veda patyrę kūrybos ir karybos sričių atstovai. Šiemet vasaros prisiminimus stovyklautojai kūrė kartu su Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtiniais ir aktorės, kraštietės Giedrės Kederytės-Kriščiūnės komanda. Nepamirštamus įspūdžius mažiesiems dovanojo ir į svečius atvykęs rankų šešėlių teatras „Budrugana Lietuva“, o vyresniesiems – Lietuvos kariuomenės Karo policija.
Visgi didžiausias stovyklos išskirtinumas slypi sutelktiniame organizavime, prie kurio prisideda ne tik savo krašto patriotės Jolita, Silvija ir Živilė, bet ir bendruomenės nariai bei tėveliai. Vieni padeda sutvarkyti aplinką, kiti kaimiškomis gėrybėmis: sūriais, daržovėmis, vištų kiaušiniais ir kitais natūraliais produktais pasidalija. Ne vienerius metus į stovyklą atvykstantys vaikai jau taip pat žino savo pareigas ir atsakomybes. Už paramą ir palaikymą organizatoriai taip pat dėkoja nuolatiniams rėmėjams – Krašto apsaugos ministerijai, Prienų rajono savivaldybei, Stakliškių seniūnijai ir Užuguosčio bibliotekai.
Paklausta, kaip per devynerius metus keitėsi stovyklos koncepcija, J. Mažeikienė pastebi, kad didžiausias pokytis įvyko, kai pirmoji kūrybinė vaikų dienos stovyklėlė jau kitais metais tapo rimta kūrybos ir karybos stovykla. Tuomet, jauniesiems žurnalistams surengus spaudos konferenciją apie netoliese statomą radiolokacinį objektą, ir užsimezgė partnerystė su Krašto apsaugos ministerija, kuri tapo pagrindine stovyklos rėmėja. Vėliau, kaip sako organizatorė, viskas vyko natūraliai.
Per šį netrumpą laikotarpį stovykloje nusistovėjo ir savitos tradicijos – iškilminga vėliavos pakėlimo ceremonija Užuguosčio aikštėje, bendri žygiai, visą Užuguosčio bendruomenę suburiantis kino vakaras po atviru dangumi bei stovyklos uždarymo renginys. Vyresnieji kaimo gyventojai tikriausiai dar pamena, jog kino vakarai vykdavo ir jų jaunystės laikais, tad kraštiečių organizuojamos stovyklos metu atgyja ne tik apleista mokyklos aplinka, bet ir senos Užuguosčio tradicijos. Toks ir yra organizatorių tikslas – ne tik vaikus užimti, bet ir bendruomenei ką nors duoti. „Pabaigusios mokyklą, mes palikome savo kraštą, bet atėjo laikas, kai viduje kažkas sukirbėjo, tad norime grąžinti grąžą kraštui, kuriame užaugome“, – sako Jolita.
Beveik dešimtmetį savo laisvą laiką be jokio atlygio krašto jaunimo sutelkimui skiriančios kraštietės viliasi, jog stovykloje užsimezgęs jaunimo ryšys su Užuguosčiu nenutrūks ir tie jauni žmonės ateityje tęs Jolitos, Silvijos ir Živilės pradėtus darbus. Juolab kad jau dabar  buvę stovyklos dalyviai sugrįžta čia kaip savanoriai, perduodami savo patirtį jaunesnėms kartoms bei prisidėdami prie stovyklos organizavimo.  Taip praėjusiais metais užsimezgė ir prasminga partnerystė su Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjumi.
Pasibaigus vasarai, Jolita, Silvija ir Živilė jau kibs į kitų metų organizacinius darbus. Artėjantį stovyklos jubiliejų savanorės pasitinka ne tik su dideliais planais, bet ir svajonėmis – paversti Užuguosčio mokyklos erdves vasaros stovyklų baze. „Stovyklos čia galėtų vykti visą vasarą, viena stovykla keisti kitą, o „Vasara Užuguostyje“ atidarytų tą stovyklų maratoną“, – mintimis dalijosi J. Mažeikienė. Jolitos įsitikinimu, vasaros stovykloms, tai – labai tinkama vieta, tačiau ją reikia atnaujinti, o tam reikia investicijų…
Rimantė Jančauskaitė
Organizatorių nuotraukos